Mokytoja Irena Guobienė ir jos margosios pirštinės.
Gyvenimo ratas sukasi, metai greit bėga, pasaulis keičiasi, dienos darosi panašios viena į kitą, o žmogui vis mažiau paguodos belieka. Juk ir jaunesnius dažnai aplanko ilgesys praėjusio laiko, išgyvenamas su keista pajauta, kad dabar daug kas kitaip, visai ne taip, kaip tikėtasi, laukta. Laimė, turėjusi pasilikti amžinai, kažkur išsisklaidė, beužčiuopiami tik menki jos trupinėliai.
Tačiau amžiams pasilieka atsiminimų šviesa, šviesa nuoširdžios bendrystės, ryšio su gyvenimo kelyje sutiktaisiais, ypač su mokytoju, kuris dešimtmečius mokė pačius mažiausius ne tik raides pažinti, skaityti, skaičiuoti, bet ir kaip elgtis, ko siekti. Šis pasakojimas apie mokytoją Ireną Guobienę. Apie jos neišpasakojamą gyvenimą, apie darbą mokykloje, tarnystę ir margais mezginiais besitęsiančią šiandienos kasdienybę.
Metai Siauruko stuksenimų ritme
Baigusi Troškūnų vidurinę mokyklą, apsisprendė toliau mokytis Panevėžio pedagoginėje mokykloje, nes jautė šiokį tokį pašaukimą būti mokytoja. Gal tai pajuto jau pirmaisiais mokslų Gurskų pradžios mokykloje metais, kuomet patyrė didį ten dirbusių mokytojų Kindurytės, Mortos Šipelytės, o galiausiai ir Jadvygos Zlatkutės Matijošienės rūpestingumą ir meilę kiekvienam mokinukui.
Nemenkai nerimaujant, belaukiant stojamųjų egzaminų, paaiškėjo, kad jų nebus, reikės tik pasikalbėti su mandatų komisijos nariais. Dabar tai pavadintume pokalbiu. Tačiau stojančių buvo labai daug ir ilgai kalbėtis rimti pedagogai neturėjo laiko. Kažkas pavartė dokumentus, kažkas nužvelgė įdėmiau būsimą studentę, o pokalbis prasidėjo ir pasibaigė tuo, kad kažkuris paklausė, kokia pavardė…
Po kelių valandų skelbimų lentoje iškabino įstojusiųjų (pateko ne visos) sąrašą, kuriame puikavosi ir Irenos Andriuškevičiūtės pavardė. Gyveno su keliomis studentėmis nuomojamame bute, o mokslai buvo stiprūs. D. Pinigis, Vladas Rajackas, Stonys, muzikos, dainuoti ir groti akordeonu mokęs Juozas Šidlauskas, juk jo vadovaujamas septyniasdešimties būsimų mokytojų choras dalyvavo 1955 metų vasarą Vilniuje vykusioje respublikinėje dainų šventėje. Tikriausias virtuozas buvęs aštraus žvilgsnio, sumanus piešimo mokytojas V. Panava. Ne tik vyresni, bet ir jaunesni pedagogai buvo puikiai pasirengę, pasižymėjo reiklumu ir stengėsi išmokyti. Tarp jaunesniųjų buvusi ir Laima Pupienytė, kuri greitai tapo Guobiene – ištekėjo už taip pat Pedagoginėje mokykloje lietuvių kalbos mokiusio Stanislovo Guobio, kuris buvo būsimojo studentės vyro brolis.
Į tėviškę parvažiuodavo mažuoju traukinuku, kurį visi dabar Siauruku vadina. O tuomet jį vadino gal net pagarbiau, tiesiog traukiniu. Kuomet užbaigus mokslus (I – ojoje dvimečio skyriaus laidoje mokslus baigė apie šimtas merginų ir tik trys vyrukai) išaušo skirstymų į pirmąsias darbo vietas diena, merginos bauginosi paskyrimo į tolimesnį, svetimą kraštą – jei nublokš kur į Suvalkiją. Tačiau auklėtojas iš anksto paklausė, kas kur norėtų, bet, ko gero, atsirado norinčių išvykti tolėliau nuo namų.
Tad pirmoji darbo vieta – Gečionys, taip pat netoli geležinkelio, o tenykštė mokykla įsikūrusi seno dvaro rūmuose. Įdomi vieta, vaikų daug. Pradines klases mokė Vitalija Pliupelytė, todėl jaunajai mokytojai teko mokyti muzikos, piešimo, fizinio lavinimo, geografijos. Direktorius, kaip vėliau sužinojo, buvęs tarpukario laikų veikėjas, katalikiškos sąjungos „Pavasaris“ instruktorius Jonas Baranauskas buvęs itin reiklus tiek savo namiškiams, tiek mokytojams, tad panoręs nuvykti į jaunosios mokytojos tėviškę, kad pasižiūrėtų, kaip gyvena. Gal tokia tvarka tuomet buvusi. Toje mokykloje dirbo vos metus ir švietimo skyriaus nurodymu persikėlė į Surdegio miestelį, irgi esantį prie pat geležinkelio. Smagi vieta, nuostabūs žmonės, daug jaunimo – padainuodavę, rengdavę vakarėlius, triukšmingai, spalvingai švęsdavę Užgavėnes. Viena šalia kitos veikė mokykla, kolūkio kontora, pieninė. Pieninės vyrukai mokytojams pagamindavo gardžių ledų – susukdavo visą dubenį – kabindavo šaukštais kiek tik lįsdavo susirinkę visi mokytojai.
Metai prie Šventosios
Greitai jaunystė skrieja, nors dienos, metai visai kitokie, neišmatuojamai ilgesni nei gyvenimo vidurį persiritus ar į devintą dešimtį smagiai kopiant. Ištekėjusi už Antano Guobio, išvažiavo arčiau vyro tėviškės, šiek tiek tolėliau nuo geležinkelio, prie gražuolės upės Šventosios, į didžiulį Butėnų kaimą. Tikrai nuostabi vieta – pavasarį žydinčios ievos, alyvos, aplink sausi pušynai, uogynai, daugybė smagių sodiečių ir tuo metu sodžiuje dar gyva pagarba mokytojai.
Panevėžyje išmoko svarbiausių pedagoginių paslapčių, juk pradžios mokytojas privalėdavo gebėti darbuotis kaip virtuozas. Trys klasės mokomos vienu metu, dauguma mokinukų ateidavo nemokėdami nei skaityti, nei rašyti. Nors skaityti pramokusių vienas kitas ir atsirasdavo. Be to, nuo antros klasės reikėjo mokyti ir užsienio kalbos. Taip, rusų kalbos, kuri nelabai sekėsi, kol neatsirado televizoriai. Mokytoją stebina, kad dabar visur braunasi brukte brukama anglų kalba, kad net mokinukai, dalyvaujantys konkursuose tėvynėje, mokytojams ir tėvams pritariant, dainuoja angliškai.
Pasitaikydavo ir tokių, kuriems mokslai sunkiai į galvas lįsdavo, nes širdyje kirbėjo išdaigos, žaidimai, kitokie sodžiaus malonumai. Kompiuterių nebuvo, o televizoriai, nors ir šį tą parodydavo, bet neprilygo pramogoms ir žaidimams su draugais šiluose ir prie upės. Bet buvo visiems magiškai patikdavęs kinas. Įdomu, kad vos atvykusi į Butėnus mokytoja su vyru glaudėsi gal kokių 12 kvadratinių metrų kambariuke su kiek mažesne virtuve. Visą kitą mokyklos namą užėmė klasė ir klubas skaitykla, kuriame vykdavo visi kolchozo susirinkimai, kai kas pasiimdavo pasiskaityti knygų, vakarais jaunimas sueidavo. Skaitydavo laikraščius, žaisdavo šachmatais, užsiimdavo saviveikla. Tačiau didžiausia pramoga būdavo kinas. Atveždavo gal du kartus per savaitę. Po kelių metų mokytojos šeima jau buvo pagausėjusi, butas prasiplėtė dar vienu kambariu, mat skaitykla su visa saviveikla persikėlė į kontorai bei kultūros namams pastatytą didelį namą.
Jei anksčiau gal net didesnė kaimo mokytojų dalis buvo vyrai, tai kokia kvaila valdžia sovietų, kuri menku atlygiu išgujo iš mokyklų beveik visus vyrus mokytojus. Ne ką geriau pasielgė dabartinė, kuomet suteikė mokiniams neribotas teises, o mokytojus tiesiog užgujo, įvarė į kampą.
Uždarius mokyklą Butėnuose, I. Guobienė darbavosi Žaliosios aštuonmetėje mokykloje, o po to Svėdasų vidurinėje. Ir visur su pačiais mažaisiais, nors teko mokyti ir vyresnius – muzikos, piešimo.
Palmių giraitėje
Mokykloje dirbusi bene 36 metus, sulaukusi pensinio amžiaus, trumpai darbe tepabuvusi, nes kitokių rūpesčių atsirado. Vėliau vėl daugiau laisvo laiko atsirado, o klebonas paprašęs pagelbėti bažnyčioje. Ten taip pat tarnavo net keliolika metų. Didžiu kruopštumu ir, atrodytų, neišsenkama energija – juk kartais dirbusi trijų, o gal net keturių tarnų darbus.
Kaip zakristijonas, paruošdavo liturginius reikmenis pamaldoms, namie išskalbdavo bažnytinius drabužius, užtiesalus, taip pat iššluodavo, išplaudavo bažnyčią bei prižiūrėjo žolynus, tą nuostabią vasarą ir žiemą žaliuojančią palmių giraitę. Žinoma didesniems darbams klebonas pasitelkdavo talką, dažnai rasdavosi, ypač bažnyčią tvarkant pagelbėjanti pamaldi moterėlė. Skambinusi ir varpais, kalbinusi tuos skardžius skambuolius, didžią brangenybę iš XVII – XVIII amžiaus. Ypač mielai mažąjį, kuris švelniai kartoja: „Mane padarė Delamarsas…“. Įsiklausydama į skardenimą ir melsdavosi, ypač ilgai skambindavo palydint į Amžinybę – sustojus eisenai prie kapo duobės, varpai dar skambėdavo…
Tarnystėn jau keli metai nebeeina, nors vis dar gieda chore, kaip dainininkė dalyvauja ir istoriniame Svėdasų etnografiniame ansamblyje.
Pandemijos rimtyje
Tačiau tuos pagiedojimus ir padainavimus sutrikdė pandemija. Dienos iš pradžių pasidarė ilgos, bet po kurio laiko patrumpėjo, nes vis darbuose – mezga ar taip ką krapštosi. Stebėdamas, kaip virbalai juda, kaip ilgėja mezginys, stebiuosi. Atrodytų, be galo kruopštus darbas. Ne tik kruopštus, bet ir nuobodus, sunkus, tačiau jis nuramina, jis leidžia mąstyti, jis panašus į ilgą, kaupią maldą. Darbas kaip malda…
Tokia pat malda būdavę ir visi moteriški darbai sodžiuje. Kiek tekdavo valandų darbuotis ir kruopščiai, ir išmaniai, kad iš avies vilnos ar iš linų pluošto būtų pagaminamas audeklas, išaudžiamas ar suveliamas milu, po to pasiuvamas, kad šeimyna nevaikščiotų nuoga, apiplyšusi. Ilgieji vakarai, o po to ir išaušęs pavasaris, jo šviesiosios dienos naudingos tikriausiems kaimiškosios tekstilės fabrikams. Mokslai tarsi ir turėdavo nuo to išvaduoti, tačiau to meto studentės taip pat bičiuliavosi su siūlais, adata. Kokių nuostabių paveikslų, grožybių išsiuvinėdavo. Paprastai kryžiuku ar ypač meniškai įvairiaspalviais siūlais sukurdamos nuotaikas, šešėliuodamos. Gal net kvailas serialas tampa pramoga. Kad ir tas indiškas, tikriausia pasaka, jaunų žmonių drama, klasta, apgaulė, karšta meilė. Ir stalas, nuklotas pirštinėmis. Margumynai. Čia jų tik menka dalelė, daugybė iškeliavo paštu ir kitokiais būdais bičiuliams, giminėms, artimiausiems.
Raštai – prigimtiniai, tautiniai – daugeliui patinka. Kuomet įdėjau bemezgančios I. Guobienės ir jos marguolių pirštinių vaizdelius, tai „feisbukas“ tiesiog sproginėjo nuo „laikų“ ir šiltų žodžių. Kai kas net panoro ir tolimam krašte tokias pirštines mūvėti. Juk su meile padarytas daiktas šildo ypatingai ir teigiamos energijos suteikia. Gražuolės pirštinės buvo eksponuotos ir kultūros namų didžiųjų langų „galerijoje“. O buvusi mokytoja vis dar mezga, bet vis dairosi pro langą į sodą, džiaugiasi, svajoja, kad saulei sugrįžus galės purenti žemę, rūpintis gėlėmis, žolynais, augalėliais…
