Visai netoli Svėdasų, smagiu, aukštumėlėmis pasišokinėjančiu asfaltatuotu keliuku per Daujočius, netrunki nukeliauti į prie nedidelio ežerėlio įsikūrusį Narbučių kaimą. Geriausiais laikais jame buvo net trys dešimtys sodybų bei beveik du šimtai gyventojų. Buvo čia įdomių žmonių: ir gerų dainininkų, ir pasakotojų, iš kurių pasisekė ir man šį tą įdomaus užrašyti. Nūnai kaimas gyvas vos dviem dešimtimis nuolat gyvenančių ir dažnai ne tik vasarą, bet ir net rudenį čia atvažiuojančių ir pagyvenančių miestelėnų. Tokia yra ir Brigita Bublytė, kuri po daugelio metų pagaliau vėl smagiai susirūpino primirštais senelių namais.
Kaimo istorijos poetika
Ją, kaimo istoriją, savo pasakojimais man išdainavo Juzė Jurgelionaitė Leskauskienė. Ta moteris, kuri apie 1990 – ius tebegyveno pačioje mažiausioje Svėdasų miestelio trobelėje, Ežero gatvės viduryje, slėnio užuovėjoje. Trobelėje, kurioje tilpo tik didelė iš molio suplūkta ir nubalinta krosnis, stalas, suolai, lova ir jos verpimo ratelis. Jį sukdavo, plonas gijas iš vilnos kuodelio verpdavo kol galėjo – buvo nuo mažens įpratusi be darbo nei minutės nesėdėti. Juk ir tarnavo pas svetimus už piemenę, po to už mergą, ir tarnaite pas ponus Šiauliuose daugiau negu dešimtį metų. Patyrė ir gero, ir blogo. Pasakojo apie prieš aštuoniasdešimt metų vykusius įvykius, tarsi jie būtų buvę vakar – prisimindama net mažiausias smulkmenas. Apie seną, trilaukio pasaulio gatvėje po ūksmingais medžiais, kalnelyje, prie šviesia akimi spindinčio ežero gyvavusį Narbučių kaimą. Gyveno gi ten gal dvi dešimtys ūkininkų šeimų, buvo ir kalvis, batsiuvys, jos tėvelis Adomas Jurgelionis mokėjo visokius rykus iš balanų pinti, kubilus, statinaites daryti, todėl nors žemės visai mažai turėjo, bet visai neblogai vertėsi. Pasakojo apie „galuūličy“ buvusią žydo smuklę, apie dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, tiksliau 1909 metais, vieną gegužės trečiadienį kilusį gaisrą: Žemaitienei neapdairiai išpylus žarijas diendaržyje įsiplieskė liepsna ir supleškėjo beveik visi trobesiai, nors sodiečiai kaip galėjo patys gesino, buvo atvažiavusi ir kažkokia primityvi, poros arklių traukiama gaisrinė iš Svėdasų, kuri priklausė pažangiam klebonui Kazimierui Kazlauskui. Tuomet valdžiai rūpinantis, skubiai, be eilės kaimo žemes dalijo į vienkiemius.
Bubliai – ir tėvynėje,
ir Amerikoje
Tuomet tad ir prie pat kryžkelės, vieškeliuko vedančio Drobčiūnų link trobesius išsistatė Juozapas Bublys. Jo šeimyna buvo didelė, visiems namuose buvo ankštoka, tai kai kas amato mokėsi, mergos ištekėjo, sūnus Jonas pasiliko šeimininkauti, o Pranas išvažiavo laimės ieškoti į Ameriką. Vos porai metų prabėgus kilo karas ir veikiai vyrukas iš Narbučių pateko į Amerikos armiją, dalyvavo kautynėse su vokiečiais Prancūzijoje. Laimės neturėjo – 1918 m. rugpjūtyje pakirto kulka ir pasiliko palaidotas svetimoje žemėje. Buvo apsidraudęs, tai namiškiai jį vis prisimindavo, ypač tuomet, kai bene kas mėnesį pasiimdavo iš pašto kelių dešimčių dolerių išmoką. Prabėgus dvidešimčiai metų nuo mylimo brolio žūties sodyboje, prie vieškeliuko jo atminčiai buvo pastatytas ir iki šiol tebestovi akmeninis kryžius.
Įdomu, kad Amerikoje po Antrojo pasaulinio karo tėvynę surado ir iš Lietuvos pasitraukęs jo jauniausias brolis, mokslus agronomas Vladas Bublys. Jis dar nepriklausomoje Lietuvoje darbavosi Tauragės apskrities agronomu, rašė straipsnius apie žemės ūkį į to meto spaudą. Matydamas, kad sugrįžę sovietai gali persekioti, pasitraukė su šeima į Vokietiją, ten kurį laiką pas ūkininką melžė karves, po to persikėlė į JAV. Apsigyveno Detroite, agronomo karjeros nebesiekė – kelias dešimtis metų darbavosi automobilių gamykloje. Jo sūnus Algis pasižymėjo kaip žymus architektas, modernių daugiaaukščių pastatų projektuotojas ir statytojas.
Skambėjo močiutės
Onos dainos
Mano pažinties su Bublių šeimos istorija atskaitos diena, o gal net akimirka buvo ta, kai Ona Kaulakytė iš Sakonių kaimo prie Šimonių apsisprendė tekėti. Išeiti iš namų į gretimą Svėdasų parapiją, tačiau ne už jauno bernelio, o už rimto, su keliais vaikais nemenkame ūkyje pasilikusio našlio Jono Bublio. Krikščioniškas esmės, pašaukimo suvokimas, noras ir pribrendęs laikas tekėti, per vedybų virsmą išeiti į kitokį gyvenimą, juk jau sočiai buvo merga pribuvusi, metų skaitlius jau artėjo prie trijų dešimčių kryželio – visoje linksmybėje su pavasarininkų organizacijos dvasia, smagiomis šventėmis, vaidinimais ir žmogiškojo pašaukimo krikščionišku suvokimu. Į Narbučius atitekėjusi visuomenės reikalų nepametė, aktyviai dalyvavo Lietuvių katalikių moterų draugijos veikloje. Vėlų 1939 metų rudenį, slaptu balsavimu išrinkus, kartu su Ona Maciūniene ir Ona Baleišiene deleguota į respublikinį kongresą Vilniuje. Į išsvajotą, vėl Lietuvai sugrįžusią sostinę trys svėdasiškės Onos vežėsi ir draugijos vėliavą.
Iš nuolat gaunamų brolio Prano žūties draudimo kompanijos mokamų pinigų, ūkis Narbučiuose labai sustiprėjo. Pasistatė geresnius trobesius, kurių stogus puikiausia importine skarda dengė. Augo pirmosios santuokos vaisiai Vanda ir Pranas, gimė Genovaitė ir Rimas, tėvai supratingai skatino juos mokytis, geresnio gyvenimo siekti. Pokaris buvo nelengvas. Nuolat siautėjantys sovietiniai kareiviai ir stribai dažnai užsukdavo į sodybą. Kartą užėjo būrelis okupantų kareivių, smarkiai įsigėrusio leitenanto Mamajevo vedamų. Šis išsitraukė pistoletą ir tuščią butelį nuo degtinės, liepė šeimininkui eiti į kaimą ir atnešti jį pilną naminės. Išėjo žmogus – nuėjo pas vieną, kitą kaimyną, bet niekur gėrimo negavo, tad sugrįžo tuščiomis. Bolševikas rodosi pasiuto – tyčiojatės, tuoj sušaudysiąs, mojuodamas ginklu visus ant grindų suguldė, o išeinat ir Bublį išsivarė, į rūsį Svėdasuose uždarė. Po kurio laiko kaip „buožėms“ uždėjo gal 40 tūkstančių rublių mokesčių, o galiausiai konfiskavo – keturiais vežimas išvežė maistą, geresnius daiktus, išsivarė gyvulius. Tik viena kiaulė kažkaip kampe užsiliko, bet sutemose užėję lietuviai partizanai ir tą paėmė – pasakė, kad vis vien sovietai atims, paprašė moterį pašviest, nusišovė, išsivežė, paliepė niekam apie tai nekalbėti. Tačiau šiaip taip gyvi, sveiki pergyveno tuos baisius laikus.
Vaikai užaugo. Pasiliko O. Bublienė sodyboje viena, išgyveno daugiau nei devyniasdešimt, o kai su ja kalbėjausi skambioje virtuvėje po Vilniaus Aušros vartų Marijos paveikslu jai tebuvo truputį virš aštuoniasdešimties. Jos sūnus Rimantas svaiginamą karjerą sugebėjo pasiekti dar sovietų laikais. Gabus statybos inžinierius palengva įkopė į statybos ministro pavaduotojo postą. Jo dukra Brigita taip pat daug savo kruopščiu darbu bei prigimties dovanotais gabumais ir žmogiškuoju žavesiu pasiekė. Ji puiki dainininkė, išgarsėjusi ispaniškojo flamenko ir lietuviškųjų sutartinių bendro dainavimo projektais, ji stropi mokytoja Muzikos akademijoje, truputį aktorė – filme „Vienų vieni“ suvaidinusi Daumanto žmoną. Ji ir dabar mielosios močiutės namų neapleidžia, nuolat iš Vilniaus ar net iš tolimos Ispanijos skubinasi dvasią nuraminti į Narbučius. Ten, kur skambėjo dainos, kurias dainavo močiutė Ona, kurios užbūrė ir padėjo dar karščiau pamilti mūsų nuostabią tautą.
