Apie Petrą, „Barono vilą“ ir Svėdasų dvaro vizijas

Praeitų 2019 metų pabaigoje daugelį nustebino žinia, kad veik sugriautu rūmu, sunykusiu parku, gal net be jokių atgimimo perspektyvų pasilikęs, pražūčiai pasmerktas Svėdasų dvaras turi naujus šeimininkus. Valdą iš buvusių savininkų Juodviršių palikuonių įsigijo verslininkas Petras Baronas.

Žmogus, sukūręs sėkmingai veikiančias versloves, atgaivinęs ir žydinčiais sodais pavertęs sovietų sunaikintą tėvelio Juozo Barono tėviškę, ten įkūręs ,,Barono vilą“, vieną moderniausių šalyje kaimo turizmo sodybų, ne tik kertantis, bet ir sodinantis miškus, plačiu užmoju pasirengęs atgaivinti Svėdasų dvaro šlovę ir nusiteikęs savo gėrybėmis dalytis su visuomene.

Giminės lizdas Butėnuose

Petro Barono senelis Mykolas buvo gimęs didžiajame Svėdasų parapijos kaime – Butėnuose. Šeima buvo gausi, tad ūgtelėjęs jaunuolis laimės ir geresnio uždarbio ieškoti išvyko svetur. Tačiau ne į svajonių šalį Ameriką, bet į nė kiek ne prastesnėmis perspektyvomis darbštiems bei sumaniems žmonėms besiveriantį Rusijos imperijos sostamiestį Sankt Peterburgą. Sekėsi neblogai: dirbo fabrikuose, vedė, ten gimė du vyresni sūnūs , tačiau gyvenimą sugriovė Pirmojo pasaulinio karo metu įvykęs bolševikinis perversmas, kurį lydėjo teroras, suirutė, badas. Daugybė žmonių stengėsi sprukti iš tos neprognozuojamos šalies, daugybė lietuvių visais įmanomais keliais grįžo į tėvynę Lietuvą.
Mykolas, sugrįžęs į Butėnus , į jam vis dar priklausantį ūkį, kūrėsi pietinio kaimo žemių pakraštyje,vienkiemyje. Pagelbėjo ūgtelėję sūnūs Povilas bei Petras ir jau tėviškėje gimęs jaunylis Juozas. Deja, Mykolas susižalojęs ranką, į žaizdą patekęs užkratas, kuris sukėlė kraujo užkrėtimą, ir pačiame jėgų žydėjime vyras iškeliavo į Anapilį. Ūkį tvarkyti perėmė sūnus Povilas.

Pokario audrų išblaškyti

Ūkio paveldėtojas jau buvo pačią parsivedęs. Vienas po kito gimė ir augo penki berniukai. Antrojo pasaulinio karo metu, „prie vokiečių“, Povilas Baronas tarnavęs seniūnu. Juk turėjo kažkas imtis šių pareigų, imtis atsakomybės, pasistengti, kiek įmanoma, apsaugoti savus žmones, savo kaimynus, sodiečius. Sugrįžus sovietams už tai buvo persekiojimas, grėsė ilgi kalėjimo metai, mirtis, todėl pasitraukė į mišką, kartu su kitais pirmaisiais vadais būrė partizanų junginius, vadovavo Žalgirio būriui. Kliudytas atsitiktinės kulkos, žuvo 1948 m., kai šeima – visi penki sūnus su močiute – senąja Baroniene, jau buvo išgabenti į tremtį Tomsko srityje, žmona Marija įkalinta. Beveik tuo pat metu jaunesnis brolis Juozas buvo areštuotas, apkaltintas antisovietine veikla, nuteistas ir išvežtas į mirties stovyklą – aukso kasyklas Magadane.
Lietuvio patrioto, žuvusio už tėvynės laisvę, šeimą ištiko tragedija. Nors mažieji Baroniukai visi ir liko gyvi, tačiau iš jų buvo ištrinta lietuviška tapatybė. Kadangi kartu nebuvo tėvų, buvo nusiųsti į vaikų namus, ten buvo skriaudžiami, nors gynėsi kiek įmanė, net ir kumščiais, baudžiami net už lietuvių kalbos vartojimą, jiems neleista mokytis, vos ūgtelėję turėjo eiti dirbti sunkiausių darbų sovietams. Tik vieno iš partizanų vado sūnų – Alberto Barono – likimas susiklostė kitaip. Darbininku ar traktorininku tapti sutrukdė neįtikėtinai prastas regėjimas – nepadėjo ir akiniai. Optikos specialistai buvo bejėgiai. Žingeidus ir imlus mokslams berniukas galėjo mokytis: baigęs Tomsko universitete istorijos studijas, vėliau specializavosi kultūros istorijos srityje ir tapo jį išugdžiusio universiteto profesoriumi. Sugrįžo į Lietuvą tuoj po 1990 –ųjų. Pasinaudojęs vyriausybine programa, apsigyveno Vilniuje, užsimojo išmokti svetimame krašte visai pamirštą lietuvių kalbą. Beje, kiti broliai taip ir pasiliko Rusijos platybėse, vedė ruses, atitrūko ne tik nuo tėviškės bet ir nuo tėvynės ir tapo abejingi savo lietuviškoms šaknims bei kraujo linijai .
Albertas šiuo metu lietuviškas vasaras leidžia Butėnuose, po kelis mėnesius vieši, tiesiog gyvena svetinguose pusbrolio Petro namuose. Mėgaujasi daugybę valandų besitęsiančiais pasivaikščiojimais miške, žvejyba Kerpio ežere bei košės karpės virimu, žuvų maitinimu ir darbų šiltnamyje malonumais.

Apie Petrą

Petras Baronas gimė 1959 m. Tomske, tremtinių šeimoje. Juozas Baronas, atlikęs lagerio bausmę, dar nebuvo išleistas į tėviškę, tad tolimame krašte vedė panašaus likimo lietuvaitę, tremtinę Anelę Šeibokaitę. Po poros metų šeima susilaukė dar ir dukros Vidos. Sugrįžę įsikūrė Šiauliuose. Ten Petras lankė mokyklą, mokėsi piešti, sportavo. Irkluodamas kanoją, buvo pasiekęs net kandidato į Sovietų Sąjungos sporto meistrus vertų rezultatų. Paimtas į sovietų kariuomenę, pradžioje tarnavo sporto kuopoje Rygoje, Kaliningrade, o po pusmečio buvo permestas į Afganistaną, kur sovietai, įsivėlę į pilietinį karą, buvo pasiuntę nemenkas karines pajėgas. Ten vyko tikras karas, žuvo žmonės. Tačiau likimas buvo palankus: sugrįžo gyvas ir sveikas. Norėjo tobulėti, įgyti specialybę, studijavo Šiaulių pedagoginiame institute, kurį baigęs tapo piešimo ir darbų mokytoju. Didžiojoje šalyje prasidėjo „perestroika“, taip vadinamas persitvarkymo, viešumo sąjūdis, atsirado vis daugiau galimybių imtis individualios veiklos, kuri garantavo didesnį pelną, švietėsi rimto privataus verslo perspektyva. Greitai į tuos vandenis nėrė ir Petras: pirmiausia viliojo įvairi prekyba, į Sovietų Sąjungos gilumą buvo gabenamos įvairios prekės. Ne vieną kartą įsėsti į lėktuvą, praeiti pasienio užkardas, išspręsti įvairias problemas pagelbėdavo Afganistano karo veterano pažymėjimas.

Didžiojo verslo bangose

Veikiai kartu su dar trimis bičiuliais ėmėsi rimtesnio verslo. Atėjo laikas kurti, laikas kalti pinigus, vystyti kapitalistinį ūkį, kurio keliu ir pasuko naujoji Lietuva. Iniciatyvūs žmonės, jų aktyvumas, privatus kapitalas ir verslas turėjo sukurti Lietuvą, kaip pažangią gerovės valstybę. Įkūrė vėdinimo įrengimų pardavimo įmonę – TŪB „Salda“, kuri buvo estų bendrovės „Kanalflakt“ padalinys, o vėliau išaugo į tų sistemų montavimo, o vėliau ir gamybos įmonę. Verslo apimtims augant, bendrasavininkiai nusprendė įmonę pasidalyti. Petras su savo dalimi tvarkėsi puikiai. Dabar „Saldos“ įmonės dirba intensyviai, apyvarta siekia apie 20 milijonų eurų, surandama vis naujų rinkų, produkcija eksportuojama į keliolika šalių, ji keliauja ir į Vakarus, ir į Rytus. Tačiau dar prieš įsisukant bizniui Petras galvojo apie tėviškę, apie amžių audrų sunaikintus protėvių namus, svajojo juos atkurti, vėl gyventi savo giminės lizde – Butėnų kaime.
Prisimindavo, kaip norėjo iš savos 18 ha valdos, atimtos sovietų, atgauti nors tris hektarus, parašė pareiškimą, kad nori į tą valdą atvykti savaitgaliais, pailsėti, praleisti atostogas. Tuometinis Svėdasų kolchozo pirmininkas, tuomet vadovavo Kazimieras Ropius, pareiškė, kad reikia kolūkiečių susirinkimo palaiminimo. Po kelių dienų informavo, kad darbo žmonės nesutinka, kad buvusiems tremtiniams būtų duota žemės. Pasijuto vėl kaip „liaudies priešas“, bet kreipėsi į rajono žemėtvarkos skyrių ir ten paslaugiai pasiūlė imti ne tris o visus aštuoniolika. Taip ir atgavo žemę. Pradžioje bandė auginti agurkus, pastatė didelius šiltnamius, ūkyje šeimininkavo nuomininkai, kurie padarė daugiau nuostolių nei naudos, mat pačiam P. Baronui skirti daugiau energijos tėviškei vis dar trukdė augančio verslo reikalai.
Kuomet „Salda“ įsibėgėjo, ėmė kilti nauji pastatai ir Butėnuose. Didžioji vila, po to – trys mažesnės, dar vėliau – moderni konferencijų salė, šalia iškasto ežero su visomis atšakomis vandenys dabar tyvuliuoja bene 7 hektarų plote, pastatytas ir gyvenamasis namas. Jį, matyt, praleistų Sibire metų atminimui statė iš kedro rąstų. Šalia išaugo didžiulės klėtys, kiti ūkiniai pastatai. Atsirado ir biblioteka, menė, turtinga medžioklės trofėjų – keletas jų net iš Afrikos. Naujausias statinys – nedidelis SPA kompleksas. Miškai. Šimtai hektarų ąžuolų ir kitokių medžių. Aptvaruose ganosi gausios tauriųjų elnių bei danielių bandos. Petras ir jo žmona Rūta pajuokauja, kad ir patys nežinantys, kiek tų mielų žvėrelių yra, jų skaičių žino tik ponas Dievas. Yra čia ir avių, šiurkščiavilnių, nedidelaičių, bet labai vertingų – ir dėl kailio, ir dėl ypatingo skonio mėsos. Banda nuolatos praretinama, mat yra tradicija Šv. Kalėdų proga dovanoti elnienos dešrų kiekvienam „Saldos“ įmonių darbuotojui. Žinoma, pasilieka šio gardėsio ir sodybos svečiams bei vis gausėjančiai Baronų giminei. Ir duktė Ugnė, ir sūnus Mykolas jau sukūrę šeimas, pradžiuginę tėvus anūkais. Sūnui tenka vis daugiau vadovavimo įmonėms rūpesčių, o pats Petras labai daug laiko praleidžia miškuose, mėgsta stebėti, kaip stiebiasi naujai pasodinti medynai, mėgsta ir į medžioklę išeiti.

Dvaro vizijos

Svėdasuose kadaise buvo kunigaikščių Radvilų dvaras. Rūmai su ūkiniais pastatais buvo visai šalia miestelio, ant kalvos, šiauriniame Alaušo ežero krante. Dabar ten buvusios šlovės neliko nė menkiausio ženklo. Radvilos Svėdasus pardavė, o gal giminystės keliu ar dėl palankios bičiulystės perleido italų kilmės grafams Marikoniams pačioje XIX amžiaus pradžioje. Jeronimo sūnus Liucijonas Marikonis, baigęs mokslus užsienyje, buvo nusprendęs siekti dvasininko karjeros, tačiau lemtingos meilės įveiktas vedė ir liko šeimininkauti iš tėvo paveldėtuose dvaruose. Svarbiausią giminės rezidencijos Svėdasų dvaro sodybą įkūrė tolėliau nuo miestelio, vakarinėje Beragio ežero pakrantėje. Ten buvo įveistas angliško stiliaus parkas, iškasti tvenkiniai, pasatyti didžiuliai ūkiniai pastatai, sumūryti rūmai su itališkos vilos stiliaus bokštu. Tą žavingą, o kartu ir baugiai paslaptingą sodybą paežerėje kan. Juozas Tumas – Vaižgantas yra pavadinęs „gyva pasaka“.
Marikonis visai netoliese, Salose, taip pat valdė didžiulį dvarą, prašmatnų, ne tik su rūmais, ūkiu, bet ir su bažnyčia. Tačiau jo neteko. Pasakojama, kad tą dvarą plačiu užmoju per vieną naktį pralošęs kortomis, tad žvelgdamas į tą pusę nuo svėdasinio bokšto susigraudindavo ir net apsiverkdavo. Taip gaila buvo. Istoriniai šaltiniailiudija, kad gražuolius klasicizmo stiliaus baltakolonius rūmus bei kitus pastatus Dviragio ežero saloje grafas pardavęs Rokiškio dvaro savininkui Tyzenhauzui. Prispaudė finansinės bėdos ir perlu laikytas dvaras išslydo iš rankų.
Pamišęs buvo mūrus stilizuoti. Namai Svėdasų miestelyje, koplyčia – mauzoliejus šventoriuje, dar viena koplyčia Švč. Dievo Motinai Šimonių – Salų vieškelių kryžkelėje. Abi koplyčios pastatytos beveik tuo pačiu metu – XIX amžiaus viduryje, jas suprojektavo austrų architektas Georgas Verneris. Teigiama, kad šeimos mauzoliejus – koplyčia yra vienas ryškiausių romantizmo – neogotikos stiliaus statinių Lietuvoje.
Nusigyvenę Marikoniai neteko ir šito dvaro, jį pardavė sūnus Pranas, buvęs Vilniaus gimnazijos mokytoju. Trumpai valdė carinis generolas Boženovas, po to už skolas dvaras atiteko Ūkio bankui, kuris pačioje XX amžiaus pradžioje jį pardavė prakutusiam ūkininkui Mykolui Juodviršiui. Ši šeima valdė dvarą iki pat 1940 m., kol užėjo sovietai.Tada Kazimiero Juodviršio šeima 1941 m. birželyje buvo ištremta į Rusijos gilumą. Pokariu, kolchozlaikiu čia veikė arklių nuomos punktas, gyveno kolūkiečiai, visokiausi perėjūnai, kurie, pristigę malkų, be jokio sąžinės graužimo kūreno parketus, rūmų kambariuose laikė kiaules. Kažkas ir medinę rūmų dalį padegė. Vienu metu visai gyventojų rūme neliko. Tuomet kažkokie plėšikai išardė krosnis, plėšė skardą, išlupo duris, balkius, grindis ir palengva rūmai tapo vaiduokliškais griuvėsiais. Tiko tik jaunimui paklaidžioti ar egzotikos mėgėjams pasigėrėti. Tad žlugus sovietų valdžiai, Juodviršiams sugrąžino gerokai išretintą parką ir rūmų griuvėsius. Dar 1991 m. konservuoti rūmų likučiai, bet tai menkai tepristabdė irimą.

Atgimstančio dvaro vizija

Nupirko suirusius rūmus Petras Baronas. Kartu su architektu Jonu Barkausku pabandė kurti atstatytos dvarvietės viziją. Ikonografinės medžiagos – labai mažai, remiamasi tik 1985 m. Vilniaus statybos inžinerinio instituto specialistų atliktais matavimais bei Paminklų restauravimo institute sukaupta medžiaga. Bokštas tuomet tuoj buvo apvilktas pastoliais ir užkonservuotas. Dar išlikusios jo stogo konstrukcijos, skardinis dangtis gelbėjęs nuo suirimo. Pasiliko ir gotikinių langų rėmų fragmentų. Atidengti didžiuliai rūsiai.
Sodybą atkurti numatoma etapais. Pirmiausia, matyt, bus atgaivintas nuo rūmų iki pat ežero pakrantės besidriekiantis parkas. Padvario dirvoje jau pasodinta sodinukų. Po to iškils rūmai, kiti pastatai. Bus puošnūs, ypač akį trauks bokšteliais padabintas bokštas, bus vėl suformuota XIX amžiaus pradžios dvaro struktūrą atspindinti sodyba. Kada tai atsitiks, P. Baronas prognozuoti nelinkęs, mat Europos fondų paramos nesitiki: objektas pernelyg suiręs ir paminkliškumą lemiančių detalių veik neliko. Jau žino, kad tai bus daugelio metų darbas. Paklaustas, kokia galėtų būti atgimusių pastatų paskirtis, P. Baronas atsakė, kad apie tai dar svarstoma, tačiau yra įsitikinęs, kad jie tarnaus visuomenės poreikiams.

Širdis linksta į tėvų žemę

Aktyvus tarybos narys P. Baronas nupirko bendruomenei namus, kartu su kitais geradariais bei meistrystę suprantančiais vyrais bei ūkiškomis moterimis prisideda prie jų gražinimo, rekonstrukcijos. Jau minėtas architektas buvo nubraižęs didžiulio kultūros centro Butėnuose planus, tačiau visi greitai susivokė, kad tokie pastatai net ir miestui pernelyg dideli būtų. Prisimindamas nuo sovietų kentėjusius artimuosius, giminaičius, savo paties lemtį, P. Baronas dažnai prisideda prie pilietinių patriotinių akcijų. Prieš penkerius metus pokario butėniečių partizanų pagerbimo šventei pastatė Šv. arkangelo Mykolo stogastulpį, šiemet paminklas su Rūpintojėlio skulptūra turėtų pažymėti į Vakarus nuo Barono vilos esančią kryžkelę. Tai bus atminimas šiame pakraštėlyje gyvenusiems žmonėms, sodyboms, kurių jau nė ženklo nelikę.
Net Svėdasų dvarą atstatęs, pasiliktų gyventi tėvų žemėje – sodyboje Butėnuose. Toks sprendimas – pagarbos ir dėkingumo protėviams ir Apvaizdai už tai, kad po ilgų klajonės metų leido sugrįžti į giminės lizdą, ženklas.