Apie rinkimines programas

Įdėmiai perskaičiau Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) internetiniame puslapyje paskelbtas kandidatų į Anykščių rajono merus programas. Teoriškai programos yra esminis dokumentas, kurį išnagrinėjęs rinkėjas turėtų išsirinkti asmenį, geriausiai atstovausiantį jo interesams. Bet rinkėjai tuo, kas parašyta politikų programose, netiki („vis tiek apgaus“) ir galbūt todėl politikai nustojo tas programas rašyti. VRK politikai privalo pateikti kažkokius tekstus, pavadintus programomis. Kažką pateikia…

Visų penkių kandidatų į Anykščių rajono savivaldybės merus programose, kartu sudėjus, radau penkias programines nuostatas ir dar kelias eilutes, kurias skaitydamas suabejojau, ar jas dera laikyti programa. „Jeigu mane išrinksite, šiemet vasarą bus vasara“, – tokį teiginį galima laikyti įsipareigojimu rinkėjams ar nelabai? Lyg ir įsipareigojimas, lyg ir realus…

Socialdemokratų kandidato į merus Dainiaus Žiogelio programą, regis, rašė jaunas Kantas. Viskas joje gražu, bet nieko nesuprantu. „Mano tikslas – maksimaliai panaudoti savivaldos galimybes pažangiai rajono raidai užtikrinti, įgyvendinant svarbiausius gyventojų lūkesčius“, – žada D. Žiogelis. Kaip apčiuopti galimybių lygmenis, nustatyti raidos pažangumo skalę ir iškristalizuoti anykštėnų, kaip vienio, lūkesčių gradaciją?

Konservatorių kandidato į merus Sigučio Obelevičiaus programoje yra vienas aiškus įsipareigojimas: „Iki 2027 metų visos savivaldybės įstaigos bus aprūpintos pigia saulės gaminama elektra.“ Labai konkretu. Nurodytas terminas ir net energijos šaltinis. Užskaitau, bet programoje įrašyta daugiabučių renovacija, kelių asfaltavimas ir kt. yra panašūs į pažadą, kad vasara bus. Jis rašo ir apie mokytojo profesijos prestižo stiprinimą. Mano skaičiavimais, ateinančioje kadencijoje ir pats S. Obelevičius (ir net aš) turės plačias galimybes grįžti dirbti į mokyklą, nes iš mokyklų į pensiją išeis didžiulis apie 1960-uosius gimusiųjų srautas.

„Esu mama, žmona, sesuo, karė savanorė“, – iš programos į rinkėjus kreipiasi Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ kandidatė Sonata Veršelienė. O aš moku anglų, prancūzų, vokiečių ir plaukti… (na, aš nieko, ką vardijau nemoku, bet gražiai skamba). „Statysime municipalinį būstą jaunoms šeimoms, sričių specialistams“, – rinkėjams įsipareigojo S. Veršelienė. Nevertinu, kiek tas pažado įgyvendinimas realus, tačiau skamba solidžiai, konkrečiai. Už tai kandidatei pliusas, bet man neramu, kad Sonatai „neramu, jog Anykščių rajonas nustojo augti.“ Plotu Anykščių rajonas paskutinį kartą paaugo 1962 m., kai prie jo buvo prijungta dalis Kavarsko rajono, o gyventojų skaičius rajone augo taip pat tik iki praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio. Spekuliuojant rajono ekonomika, vargu, ar bus galima rasti kokį neaugantį parametrą. Jau vien dėl infliacijos…

„Valstiečių“ kandidato į merus Kęstučio Tubio programoje prisidėjau klaustukų. Lyg ir yra įsipareigojimų rinkėjams, bet lyg ir nelabai. Jis žada „švietimo įstaigų tinklo išsaugojimą“, „Anykščių miesto parko atnaujinimą“, „miesto centro apvažiavimo problemos sprendimą“. Jei Svėdasų gimnazija virs pagrindine mokykla, tinklas bus išsaugotas, tik viena skylė jame bus mažesnė. Miesto parko tvenkinys rausiamas nelaukiant, kol K. Tubis ateis į valdžią, o miesto centro apvažiavimo problemos sprendimas nebūtinai reiškia aplinkkelio statybas. Jau esu per rajono Tarybos posėdį girdėjęs, ir apie tai „Anykštoje“ rašęs, kad minėtą problemą galima išspręsti Anykščių aplikkeliu pavadinant Mikierių kelią…

Liberalų kandidato Mindaugo Sargūno programoje radau du aiškius įsipareigojimus: pavaduojančių mokytojų tinklo sukūrimą ir kultūros pasą darželinukams. Įsipareigojimai nėra didžiai globalūs, bet vis šis tas. Dar Mindaugas žada „viešojo transporto kokybės gerinimą, žalinimą bei prieinamumo didinimą.“ Šita frazė artima Žiogelio-Kanto filosofijai. Lyg ir parašyta, kad liberalas pripirks valdiškų dviračių, kurie padidins privažiavimo prieinamumą (arba priplaukimo nuslydimą), bet greičiausiai čia norėta pasakyti kažką kitą.   

Suprantu, kad dalis rinkimų programų tiesiog privalo būti aptakiomis, nes savivaldybės nėra autonominiai vienetai, didelė dalis rajono valdžios veiklos priklauso nuo Seimo ir Vyriausybės sprendimų.

„1. Parduosiu baseiną (Kalitos kalną, miesto pirtį, „Anykščių vandenis“ ir t. t). 2. Dvi iš trijų Anykščių mokyklų sujungsiu į vieną. 3. Įkursiu ir iš biudžeto finansuosiu futbolo (beisbolo, ripkos ir pan.) klubą. 4. Miesto parke pastatysiu paminklą Smetonai (Mindaugui, Vanagui, Karalienės liūnui) 5. Pensininkams (1831 metų sukilimo dalyviams) skirsiu nemokamus pietus“, – savo programose parašytų kandidatai, o rinkėjai, dėdami pliusiukus, kas jiems priimtina ir minusiukus, kur nepriimina, išsiskaičiuotų savo favoritus. Ir per kadenciją nuveiktus darbus būtų elementaru inventorizuoti. Pažiūri, įvykdė meras mažiau nei 50 proc. pažadų – diskvalifikuoji jį viems laikams iš savo balsavimo biuletenio. O dabar įvertink, kad gudrus, ar meras maksimaliai panaudojo savivaldos galimybes pažangiai rajono raidai užtikrinti…