Kiek vis dėlto daug reiškia kalba. Žodžiai yra ženklai, simbolizuojantys tam tikrą prasmę. Tiesa, pastebiu, kad naujausių laikų išradimas – susitarimai. Kas vakar reiškė gėdą, tuo šiandien jau didžiuojamasi. Žodžiai nepasikeitė, pasikeitė sąvokos turinys. Sakykim, žodis „šeima“ ne taip seniai reiškė vieną, dabar jau – visiškai kitą.
Kiek vis dėlto daug reiškia kalba. Žodžiai yra ženklai, simbolizuojantys tam tikrą prasmę. Tiesa, pastebiu, kad naujausių laikų išradimas – susitarimai. Kas vakar reiškė gėdą, tuo šiandien jau didžiuojamasi. Žodžiai nepasikeitė, pasikeitė sąvokos turinys. Sakykim, žodis „šeima“ ne taip seniai reiškė vieną, dabar jau – visiškai kitą. Žmonės nutaria priimti įstatymą – ir sąvoka pakeista. Kitaip sakant, susitariame ir padarome. Tačiau gyvenimas nuo to netampa aiškesnis, net atvirkščiai, gauname pajusti, kad nėra jokio stabilumo, kartu – nėra tiesos, o visuomenė maišosi kaip snaigės per pūgą – vis tiek tiesos nėra, svarbu susitarti ir blogis bus vadinamas gėriu, o nusikaltimas – nuotykiu.
Kaip šiek tiek prisilietusį prie kalbos mokslų mane sudomino informacija apie ivritą – kalbą, kuria užrašytas Biblijos Senasis Testamentas. Ivritas yra vienintelė nekonvekcinė kalba. Visos kitos – konvekcinės. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad visose kalbose, taip pat ir lietuvių, daiktai, objektai priklauso nuo konvekcijos – visuomenės narių susitarimo, kaip vadinti vieną ar kitą daiktą. „Namas” tik todėl namas, kad mes taip susitarėme sąmoningai arba ne. Sakykim, pakeičiame prasmę bet nieko baisaus lietuvių kalboj nenutinka – prisitaiko veiksmažodžiai ir priešdėliai, kalbos struktūra nesuyra.
Ivrite viskas ne taip – žodžiai turi keletą tipų jungčių, taigi žodžiai sudaro savotišką voratinklį, uždarą sistemą. Šis tinklas yra izomorfiškas aplinkai, tai yra, atspindi jos tikrą esmę ir nepasiduoda susitarimams. Skirtingai nuo kitų kalbų, kur žodžių reikšmę lemia konvekcija (susitarimas) klasikiniam ivrite žodžių reikšmė yra supančio pasaulio objektų esmės dalis. Būtent todėl ivritas dar vadinamas „šventąja kalba”. Nuo kitų kalbų ivritą skiria tai, kad kiekvienas žodis turi reikšmių spektrą, kai sąveikoje su kitais žodžiais gimsta vis kita reikšmė ir prasmė.
Skaitantys Bibliją ivrito kalba sako, kad juos pritrenkia vien jau tai, kad žmogaus vardai – tai išsakyti tėvų lūkesčiai, sudėtas charakteris ir jų reputacija. Daug kas gyvenime priklausė nuo to, ką reiškė jų vardas. Sakykim, pirmasis žmogus Adomas. Adomas (אדם) ivrito kalba reiškia žmogų. Žmonės ivrito kalba „bnei – Adam” – Adomo sūnūs. Žemė skamba kaip „аdamija” (אדמה), tai reiškia, kad žmogus pavadintas žmogumi todėl, kad buvo sukurtas iš žemės dulkių – adamijos.
Ieva skambėtų kaip „Chava” (חוה) – duodanti gyvenimą, nuo žodžio „chaim” (חיים) -gyvenimas. Beje, „chaim” (חיים) skamba kaip daugiskaita, tiksliau dviskaita, lietuviškai reiktų versti „gyvenimai”, kas tiesiogiai nurodo, kad žmogus turi ne vieną, o du gyvenimus – vieną žemišką, o kitą – po mirties, taip pat žodžis „rūbas“ vartojamas dviskaita – išorinis rūbas ir vidinis ir t.t.
Tai va tiek plonybių apie ivrito kalbą. Galvoju, kad kalbininkai kaip sarginiai šunys stebi, kad tik į lietuvių kalbą neįsiveržtų koks nenorminis žodis, tarmybė, tačiau visiškai tyli, kai žodis praranda savo prasmę. Mylėti savo kalbą reikia, tačiau didžiausia meilė, mano nuomone, neleisti susitarimams sugriauti kalbą iš vidaus.
