Premjeras Andrius Kubilius pasakė tokią pagyrūnišką kalbą apie Vyriausybės darbą, kad nereaguoti neįmanoma. Pasak jo, jis „suvaldė krizę”… Jis gal ir suvaldė, bet aš susivaldyti negaliu.
Premjeras Andrius Kubilius pasakė tokią pagyrūnišką kalbą apie Vyriausybės darbą, kad nereaguoti neįmanoma. Pasak jo, jis „suvaldė krizę”… Jis gal ir suvaldė, bet aš susivaldyti negaliu.
Istorijoje dažnai sakoma, kad imperijos ir totalitarinės diktatūros statomos ant žmonių kaulų. Vienintelė mintis, kuri ateina į galvą, paklausius Kubiliaus, kad toks „krizės suvaldymas” irgi pastatytas ne ant ko kito kaip ant žmogaus kaulų. Nedarbas, masinė emigracija, ašaros, atlyginimų mažinimas, darbo vietų naikinimas, valstybės struktūros griovimas – štai ant ko stovi toks „krizės suvaldymas”.
Patarlės sako, kad ant kitų vargo sau laimės nepastatysi. Man asmeniškai bjauriausia, kad viskas pateikiama atvirkščiai. Valdžia pareiškia, kad ji priversta uždarinėti mokyklas, naikinti ligonines, todėl, kad vaikų mažiau, ligonių mažiau, tai neapsimoka. Mes ramiai praryjame – išties logiška. O juk viskas yra dėl to, kad valdžia nesirūpina, kad žmonės nebijotų auginti vaikų, kad neemigruotų, kad pakankamai uždirbtų ar bent jau dirbtų. Kaltė perkeliama ant mūsų pečių – esą čia mes kalti, kad nebėra vaikų, kad neša autus kur kas tik gali.
Nenustebsiu, jei vieną dieną politikai durs į mus pirštus ir pareikš, kad tai mes sukeliam krizę, o jie gelbsti kaip tik gali.
