Ar Europos Sąjunga išliks valstybių sąjunga?

Vytautas Sinica, politologas, leidėjas, humanitarinių mokslų daktaras

Jau 2024 m. birželį vyks Europos Parlamento (EP) rinkimai, bet, pripažinkime, visuomenėje mažai žinoma, kas tame EP vyksta, kokie ten sprendžiami klausimai ir kaip dėl jų balsuoja mūsų išrinkti politikai. O juk šie politikai balsuoja visos Lietuvos vardu. Štai, pavyzdžiui, šiuo metu svarstomas vienas esmingiausių klausimų, turėsiantis įtakos tam, ar Lietuvą dar galėsim vadinti valstybe tikrąja to žodžio prasme.

Ligšiolinė ES dar yra valstybių sąjunga, kur atskiros valstybės dar gali vetuoti joms itin nenaudingus sprendimus. Tačiau EP neseniai maža persvara pritarta ES sutarčių pataisoms, kurios panaikintų valstybių narių veto teisę ES taryboje ir didintų viršnacionalinių institucijų galias.

Panaikinus veto teisę Europos Vadovų Taryboje kiekviena valstybė narė iš esmės nustotų buvusi valstybe ir taptų administraciniu vienetu. Dabar valstybės dar gali nesutikti su joms nepriimtinais sprendimais, nors patiria nuolatinį politinį spaudimą ir teisinius bandymus peržengti sutarčių ribas. Panaikinus veto teisę, valstybių panaikinimas būtų tiesiog politikos mokslų faktas. Jeigu valstybė negali atmesti sprendimo, kuriam ją įpareigoja piliečių valia (viešoji nuomonė, parlamento sprendimas, referendumas – ne tiek svarbu), jeigu sprendimą jai gali primesti kitos šalys, ji nebėra valstybė.

ES sudaryta Europos valstybių narių apsisprendimu. ES institucijose atstovaujamos valstybės narės. Kiekviena šalis privalo galėti apsispręsti, ar priimti esminius sprendimus. ES gali diktuoti, ar galėsime nuimti Coca-Cola kamštelius, naudoti plastikinius šiaudelius, ar kokio ilgio turi būti auginami agurkai (nors visa tai be galo kvaila). Tačiau ES negali diktuoti šalims konstitucinių principų, pavyzdžiui, kaip apibrėžti šeimą.

Bet panaikinus veto teisę, galės. Pavyzdžiui, daugumai Europos Sąjungos valstybių nutarus, kad visos sąjungai priklausančios valstybės privalo įteisinti tos pačios lyties santuokas, Lietuva privalės tai padaryti. 8 iš 11 mūsų rinktų politikų, niekaip nepasitarę su Lietuvos visuomene, balsavo už šį Lietuvai visiškai nenaudingą sprendimą ar susilaikė (5 už, 3 susilaikė). Klausimas dar nenuspręstas, nes dabar jis pasieks Europos Vadovų Tarybą, kuri ir tars galutinį žodį.

Su šiuo sprendimu susijusi ir geopolitinė problema. Visi žino, net politikos mokslų studentai mokomi, kad Vokietija ir Prancūzija mato ES kaip savo galios projekciją. Lyderiaujanti pozicija ES leidžia šioms šalims savo pozicijas įgarsinti visos ES balsu. Kuo giliau integruota ES, tuo didesnė šių šalių įtaka ES viduje ir per tai pasaulyje. Europos Parlamento patvirtinti pakeitimai labai aiškiai rodo, kad mažųjų šalių santykinė įtaka drastiškai mažėtų, o didžiausių šalių santykinė galia išaugtų.

Bet ką praktikoje reiškia vokiška ir prancūziška įtaka? Vidaus politikoje tai reiškia vis daugiau kairuoliškos ideologijos, kitokios šeimos sampratos nei mūsų Konstitucijoje įtvirtinta primetimą, agresyvius vadinamuosius kultūrinius karus. Šiandien iš esmės tik veto teisė ir panašūs stabdžiai sulaiko nuo vienalytės šeimos, lyties keitimo, imigracijos į norimą šalį, daugiakalbystės ir panašių dalykų paskelbimo žmogaus teisėmis, kurias būtų privalu užtikrinti ES mastu.

Užsienio politikoje tai pragmatiški santykiai su Rusija ir atsargumas JAV atžvilgiu. Daug kam Vakarų Europoje tai labai patiktų, tačiau mums ir Vidurio Europai skamba kaip tragedijos receptas. Vidurio Europos šalys, kaip Lietuva ar Lenkija, nuo pat Putino atėjimo į valdžią kartojo, kad Rusija kelią grėsmę, yra imperinė ir revanšistinė, negali būti patikimas partneris, o energetiniai projektai jai tėra įtakos svertai. Niekas netikėjo. Prasidėjus karui Ukrainoje ne vienas Vakarų šalių ir ES pareigūnas viešai pripažino, kad klydo negirdėdami Lietuvos ir Lenkijos perspėjimų.

Iš to, kas aptarta, gali būti aišku, kodėl saugumo kontekste gilesnės integracijos klausimas ypatingai ironiškas. Šalyse kaip Lietuva, kur palaikymas ES aukštas, o pagalba Ukrainai – prioritetas, veto teisės naikinimas suvokiamas būtent kaip priemonė saugumui stiprinti. Esą tada bus galima „nulaužti“ tokias paramos Ukrainai kliūtis kaip Vengrija. Patriotiški, tautinę valstybę mylintys žmonės pasiruošę dėl vienos Vengrijos palaikyti ES sutarčių keitimą ir suverenumo atsisakymą. Gerais norais kelias į pragarą grįstas. Federacija virtusi ES būtų nepalyginamai palankesnė Rusijai. Rusiją ne laikina, o nuolatine grėsme laikančioms posovietinėms šalims tai reikštų galios praradimą, kultūrinį išprievartavimą ir greitesnį grįžimą prie „įprastų pragmatinių“ santykių su Rusija. Neatsitiktinai net įtakingasis žurnalas Politico svarstė, kad gilesnė ES integracija atitinka Rusijos interesus ir prieštarauja JAV interesams.

Nėra pagrindo tikėtis, kad Lietuva bus tarp vetuojančių šiuos pokyčius šalių. Lietuva nevetuoja nieko. Lietuva ratifikavo Sutartį dėl Konstitucijos Europai pirmoji visoje ES, jos net neišsivertusi ir neperskaičiusi. Visgi kelios vetuoti galinčios šalys yra. Kad ir kas sušuks „veto“ ir paspaus stabdį šiai reformai, visa ES turės jiems padėkoti. O mums reikėtų labiau domėtis, kaip visos Lietuvos vardy balsuoja mūsų rinkti politikai.