Ar galima anykštėnus vadinti tinginiais, o molėtiškius darbštuoliais?

uozas RATAUTAS, anykštėnas

Vienas ankstesnių merų yra pareiškęs: „Saviems aš padėsiu, o kiti galės pasimokyti”. Jau tuomet anykštėnai buvo suskirstyti į savuosius ir kitus. Vėliau ta riba apiblėso, o paskutinėje kadencijoje vėl išryškėjo visu gražumu. Patekti į pirmą kategoriją man nėra šansų, tad tenka tenkintis antrąja. Neblogai ir čia. Išklausai mero šalininkų, prisiplakėlių, visokių, save vadinančių kūrėjais, pasarmatinimus, perskaitai savo vardą kartu su kitais vardais daugiskaitos forma ir mažąja raide, suskaičiuoji, kiek meras turi vasalų ir kiek jo stovykloje tik dėl to, kad „nukentėjo” nuo Tubio. Pasiginčijam, pasiplakam, o jei kas „pervažiuoja su tanku”, skolingas nelieku.
Nedrąsiai, bet vis dažniau kitaip manančius valdžia priskiria opozicijai. Tad reaguoti į pasiūlymus neprivalu, kreipti dėmesio į nuomonę neverta. Iniciatyvas galima ignoruoti, o autorystę pasisavinti, tai su rajono vadovų pritarimu ir padarė Anykščių liberalai dėl Anykštėno kortelės, žmonių akyse pasirodę gal nepadoriai, gal komiškai. Opozicija – mėšlas, ji kabinėjasi, daug kalba, nervina… Tik lyginti vieną ar kitą asmenį su struktūra, kuri turi programines nuostatas, vienokias ar kitokias vertybes, per daug drąsu. Toks asmuo galėtų būti apibūdintas kaip turintis pilietinę poziciją, kritikuojantis vieną ar kitą sprendimą, oponuojantis vienai ar kitai nuomonei. Opozicija visados siekia tapti pozicija – mano pasisakymai skirti tam, kad būtų atkreiptas dėmesys į bėdas, trūkumus bei pažeidimus, kurie, diskriminuodami anykštėnus, kuria gerovę pozicijos saviesiems.
Vis labiau aktyvėjant priešingoms stovykloms, kenčia niekuo dėti anykštėnai – jie niekinami, piktais, priekabiais, nesąmones šnekančiais vadinami. Politologai vienoje TV laidoje labai taikliai pastebėjo, kuo skiriasi prieškario inteligentai nuo dabartinių. Pirmieji mokė beraščius ir niekados neniekino kaimo žmonių ar kitaip mąstančių. Nevadino jų runkeliais, vatnikais ar gyvatėmis – šios frazės gana dažnai girdimos iš dabarties valdininkų lūpų. Tiesą sakant, meras vartoja kur kas švelnesnę retoriką – oponentus ar šiaip nemėgstamus asmenis jis reinkarnuoja į Putiną. Anykštėnas Putinas su šeima gyvena Taikos gatvės gale – nemanau, kad savo vardu. Kam tada važiuoti į Anykščius, kam eiti į rinkimus, jei čia blogi žmonės? Kupiškėnai geri žmonės… Man tai visi geri – ir Fergizienė.
Įsijautę į dalykus, kurie pradžiugina, bet neša „feikinę” naudą, mūsų valdantieji pastebimai peržengia ribas. Štai vicemeras net kelis kartus viešai ragino balsuoti už Vasaros sostinę. Turim. Sumontuotų prie autobusų stoties šviestuvų išskirtinumo ir jų šviesos gali pavydėti netgi naktinis Brodvėjus ar Amsterdamas. Džiaugiamės. Kaimynai neturi nei pavasario ar rudens sostinės, nesiekia „perspjauti” šviestuvais ar kelionėmis, tačiau ieškojo ir rado investuotojų, kurių milijonai jau plaukia į statomą medicininių priemonių gamyklą, statybinės medienos gamybos įmonę. Vienoje dirbs 500, kitoje – 150 molėtiškių ir iš kitur pakviestų darbininkų. Ar naujas verslas trukdys priimti turistus? Nė kiek! Ar galima anykštėnus vadinti tinginiais, o molėtiškius darbštuoliais? Nemanau. Kitas pavyzdys. Kazlų Rūdos savivaldybė, pasak jos mero, svarsto galimybę kompensuoti gyventojams didėsiančias šildymo kainas. Tam steigia specialų fondą, kuris rinks kooperuotas lėšas, kitą dalį lėšų, reikalingų kompensacijoms, numato imti iš šilumą tiekiančios įmonės pelno. Gražu! Tad pasimokyti turime iš ko ir nebūtina skristi į Italiją – gerosios patirties pavyzdžių yra visai šalia. Kaimynams, matyt, rūpi visi žmonės, mūsiškiams – tik savieji. Ten atėjo valdyti patyrę, tikslo siekiantys ir žmones gerbiantys vadovai, pas mus – nesu tikras… Partijoms, siūlančioms kandidatus į atsakingus postus, o rajono tarybai juos tvirtinant, privalu su visa atsakomybe užtikrinti, kad ateitų ne partijų aukštybėse sėdintys žmonės, o pakankamai brandūs ir sugebėjimų turintys asmenys. Dabar mūsų valdžioje matom blaškymąsi, erzelį, kovas kontoros viduje ir veiksmų, iniciatyvų, bendradarbiavimo su anykštėnų bendruomene stoką. Rezultatas – valdžios veikloje blizgesio nemažai, tačiau pasiekimų, kurie gerintų anykštėnų gyvenimą, kurtų jiems gerovę, maža. Tad mero man dažnokai metamą kaltinamą politikavimu priimu ironiškai ir sviedžiu jį, it karštą bulvę, atgal. O kas belieka anykštėnams? Tikėtis, laukti ir viltis, jog kada nors visi turėsime vienodą galimybių pasą. Mat likti eilutėje „kiti” nesinorėtų.