Nuo 11 iki 12 valandos diskutuosime apie tai, kuo krizė ir su ja susijusios baimės bei nepritekliai gresia sveikatai.
Pašnekovus kalbins žurnalistė Sveta Vitkienė.
Diskutuosime apie tai, kuo krizė ir su ja susijusios baimės bei nepritekliai gresia sveikatai.
Diskusijoje dalyvauja Anykščių psichikos sveikatos centro (PSC) vadovas, priklausomybės ligų gydytojas Audronius Gustas, Anykščių PSC ir Anykščių A.Vienuolio gimnazijos psichologė Jolanta Špakova ir Kurklių ambulatorijos gydytoja Dalė Kazlauskienė.
Skaitytojai gali užduoti specialistams savo klausimus.
Sveta VITKIENĖ: Pastaruoju metu žinių laidose vyrauja prastos naujienos apie ekonomiką. Nemažai daliai žmonių tai tampa pagrindine streso priežastimi. Infliacija, augančios kainos, didėjančios skolos ir mažėjančios pajamos, nedarbo grėsmė…Nuolatinės kalbos apie galimą pasaulinę ekonominę depresiją ar net pasaulio galą. Mūsų vaizduotė kuria siaubingiausius (nebūtinai realius) ateities gyvenimo planus! Jaučiame nuolatinį psichologinį spaudimą, blogėja net ir fizinė sveikata. Ar įmanoma išgyventi be liūdesio ir sveikatos praradimo?
D.Kazlauskienė: kaime dirbdama jaučiu , kad žmonėse padaugėjo baimių: nerimo dėl savo šeimos narių, ypač dėl vaikų, kurie praranda darbą. Tai atsiliepia ir sveikatai. Padidėja kraujospūdis, širdies dažniai, nuo nervų silpnėja imuninė sistema. Kol kad nepastebėjau dideėsnio pacientų antpūdžio,bet apie baimę dėl pensijų, jų sumažėjimo, ateities baimę girdžiu dažniau. Manau, kad ne visus palies krizė, tik reikia mokėti išgyventi tą laiką. Nepasiduoti panikai…Nes ir mūsų tėvai išgyveno sunkius laikmečius: karus, pokarius, depresija, betgi kažkaip gyveno…
Jolanta ŠPAKOVA: Be liūdesio gyventi tikrai neįmanoma,nes liūdesys yra emocija, kaip ir baimė, džiaugsmas. Tik ši emocija mums nemaloni. Labai svarbu, kad žmogus sugebėtų sau įvardinti, kad „man liūdna”, nes… Tuomet jis gali ieškoti sprendimų kaip pašalinti nemalonius jausmus.
A.Gustas Daugeliui žmonių įmanoma. Tai turintiems pastovų darbą bei gerą psichinę sveikatą. Kitai gi dalei žmonių neišvengiami apsilankymai pas psichiatrus ir psichologus.
S.Vitkienė :Tą patį išgyvena ir vaikai, ir paaugliai, ir suaugusieji.Tačiau vaikai ir paaugliai sunkiau tai įvardina ir pasakoja, jiems, ko gero, sunkiau susigaudyti, kas dedasi jų viduje. O gal aš neteisi?
D.Kazlauskienė: Tėvų baimės vaikams persiduoda. Finansinės tėvų galimbės atsiliepia vaikų materialiniam aprūpinimui. Visi nori gražiai rengtis, ypač paauglystėje, kai apranga – konkuravimo sritis. O kai negali, jautiesi pažeminamas. Tai atsiliepia paauglių santykiams. Nepastebėjau,kad liūdesiai jaunus žmonės labai kamuotų, bent, aišku, kad situacija šeimoje yra šeimos situacija, ne tik tėvų.
A.Gustas. Tėvų problemos liūdesys ir nerimas, darbo netekimas veikia tiesiogiai ir kartu gyvenančius šeimoje vaikus. Natūralu, kad nerimo ir depresiniais sutrikimais suserga ir paaugliai.
J.Špakova. Vaikams išties yra sunkiau įvardinti tai, ką jie jaučia. O, jei dar mato sunerimusius, į neviltį puolusius tėvus, ima jausti nepaaiškinamą stresą. Jiems labai svarbu žinoti, kokie pokyčiai vyksta, matyti tinkamą tėvų elgiasį atsiradus sunkumams. Mums suaugusiems svarbu pasinaudoti patirtimi ir prisiminti, kaip jau esame įveikę panašius sunkumus. Kitą vertus, turėsime galimybę suprasti, ko dar reikėtų išmokti ir ką daryti kitaip. Taip vaikai matytų, kad nėra padėties be išeities…
S.Vitkienė: Žinome: nedidelis stresas skatina, didelis stresas sekina, tarsi sprogdina, drasko į gabalus kūną. Kaip „sumažinti“ didelį stresą. Sako, taip yra todėl, kad stresinė reakcija apima mintis, emocijas, cheminius pokyčius smegenyse ir kūne, taigi ir šių pokyčių pasekmes – fizinius pojūčius. Galiausiai išsivysto liga… Ką žmogui daryti?
D.Kazlauskienė Svarbiausia neužsidaryti, neužsisklęsti, bendrauti su artimaisiais žmonėmis. Raminantį poveikį turi žolytės, bet kai stresas didžiulis… Siūlyčiau laiku kreiptis į medikus, kad ilgalaikis stresas neišsivystytų į ligą.
Yra A, B tipo žmonių. A tipas – impulsyvūs, agresyvūs, jiems sunku susikaupti, priimti tinkamą sprendimą. B tipo žmonės – lėtesni, šaltesni, linkę pagalvoti, apmąstyti. Tą pačią situaciją žmonės išgyvena skirtingai. Priklauso ir nuo šeimos narių: ar padeda, ar provokuoja dar didesnius stresus…
A.Gustas. Būtina kreiptis į specialistus. Geriausia į psichiatrą ar savo šeimos gydytoją. Nebandyti gydytis pačiam.
J.Špakova: Stresą galima sumažinti tik pozityviai mąstant. Dažniausiai žmonės sugeba sėkmingai pasirinkti savęs kankinimo būdus mastydami apie tai, ko nežino, tarsi tai būtų realybė ir ima elgtis taip, lyg būtų iš tiesų. Pav. pats sumasto, kad jis netinkamas kitokiam darbui. ir net nebando jo imtis
S.Vitkienė. Kreiptis į gydytoją, jeigu bus patvirtinta siūloma, ko gero, galės ne visi. Juk siūlomas mokestis vien už tai,kad įėjai į gydytojo kabinetą. Taip pat ir ligoninėje gydyti siūloma už pinigus – sugalvotas lovadienio mokestis. Jeigu ir toliau taip – gal ir pas mokyklos psichologę ateidami vaikai turės neštis vieną kitą litą. Dalis ligonių, be jokios abejonės, kabinetus aplenks ir bus patys sau daktarai., nes tai nemokama.
D.Kazlauskienė : Žinau,kad Latvijoje yra apsilankymo pas gydytoją mokestis. Iš vienos pusės – sumažės eilės, nes žmonės kreipsis tik esant rimtam reikalui. O iš kitos pusės – padaugės tokių, kurie gydysis patys, pirks ir naudos reklamose siūlomus papildus. Žinoma, yra PLACEBO: galima gerti papildą ir tikėti, kad jis gydo. Būna, ir padeda. Bet prognozuoju įsisenėjusias, laiku nediagnozuotas, užleistas ligas.
A.Gustas. Deja, valstybė gali padengti tik septyniasdešimt procentų gydymo išlaidų. Praktiškai visuose kraštuose papildomas mokestis už gydymą egzistuoja. Tiek Latvijoje tiek Estijoje simbolinis mokestis jau įvestas. Mano nuomone Lietuvoje tai turėjo seniai būti įvesta,o ne dabar kai ligoniui kiekvienas litas yra brangus.Be to pas mus tuoj pasipils išimtys…
J.Špakova .Manyčiau, kad mokyklose psichologo pagalba tikrai bus nemokama.
S.Vitkienė. Kokios būdingiausios streso pasekmės?
D.Kazlauskienė. Būdingiausia ilgalaikio streso pasėkmė – girtuokliavimas. Žmonės taip raminasi. O problemos niekur nedingsta.
Kita dažna pasėkmė – imuninės sistemos išsekimas. Jo pasekoje – piktybinių lastelių dauginimasis, piktybiniai navikai.
A.Gustas. Ilgalaikis stresas beveik visada sukelia depresinius sutrikimus. Stresas turi būti gydomas tiek medikamentais tiek kitais gydymo būdais. Pvz. šviesos terapija, spalvų terapija ir pan.
S.Vitkienė. Pažįstamas psichiatras mano, kad padaugės alkoholinių psichozių, bet tikisi, kad savižudybių skaičius neišaugs. Kokios jūsų prognozės?
D.Kazlauskienė. Sutinku su ta nuomone. Man atrodo, savižudybės labiau susijusios su ekonominiu gyvenimo gerėjimu: daugiau planuojama, daugiau rizikuojama, daugiau prarandama, daugiau nemiegama naktimis… Sunkmečiu planuojama kaip pataupyti, sumažinti poreikius…
A. Gustas. Prognozės prognozėmis, bet visagalė statistika rodo ką kita. Auga psichozių skaičius. Vadinasi alkoholio mažėjimo tendencijos nėra nors rašoma kitaip. O savižudybės neprognozuojamos ir nepriklauso nuo karų, krizių ar kitų veiksnių. Pastaruoju metu respublikinėje spaudoje aprašyti savižudybių atvejai taip pat neprognozuojami. Mano nuomone to buvo galima išvengti jei būtų laiku kreiptasi į specialistus visų pirma į psichologus. Niekada nereikia bijoti kreiptis pas specialistus psichologinės pagalbos.
J.Špakova. Į tai, kad staigus socialinis ir ekonominis pokytis gali turėti stiprų neigiamą poveikį, yra atkreiptas daugelio specialistų dėmesys. Pastebėta, kad žmonės labiau linkę elgtis save žalojančiu būdu. Neigiamos mintys gali tiek įsisukti ir padidėti, kad tiems žmonėms, kurie mano, jog tėra maži varžteliai ir nuo jo paties niekas nepriklauso, jis prisiima aukos vaidmenį. Tada gali pasireikšti nerimo simtomai, ištikti panika, depresija ir galų gale diagnozė: naikiname save patys.
S.. Vitkienė. O kaip jūs patys jaučiatės? Kaip saugote sveikatą? Sunkmetis (arba jo laukimas) pakeitė daugelio žmonių įpročius. O kaip atsitiko su jūsiškiais?
D.Kazlauskienė Kol kas gyvenu įprastinį gyvenimą. Iš dalies – sveiką gyvenimą. Bent jau stengiuosi. Neigiamų gasdinančių laidų stengiuosi žiūrėti mažiau. Stengiuosi paskaityti gerą knygą, pažiūrėti gerą filmą, pabendrauti su kolegėm prie kavos puodelio. Susitariame iš anksto – nekalbėti apie darbą.
A.Gustas. Mano gyvenime krizių buvo daug, patirtis taip pat nemaža,o ir darbo specifika moko išgyventi Gyvenimas užgrūdino. Na o įpročiai lieka tie patys.
J.Špakova. Asmeniškai man padeda tik atsisakymas savęs kankinimo būdų savo pačios negatyviomis mintimis. Kitaip tariant nežaidžiu žaidimų „Jei tik aš būčiau…”;”O, kas būtų, jeigu būtų…”; „Priekaištų sau ir kitiems…”, „Ką kiti pasakys…”
Sveta Vitkienė. Perskaičiau, kad krizė – tai tiesiog užtrukimas kelyje, kartais pristabdantis pagreitį tačiau jį įveikus lengviau eiti toliau. Tačiau tai tik apie tuos, kurie įveikia… Linkiu įveikti, dėkoju už pokalbį
