Kiekvienas projektas turi būti nagrinėjamas bendrame poreikių ir galimybių kontekste. Ar reikia išlaikyti vaikų darželį, kuriame lankosi du ar dešimt vaikų? Ar verta turėti medicinos punktą, jei čia apsilanko šeši šimtai pacientų per metus? Vienareikšmiškai neatsakysi. Visų pirma, imčiau analizuoti biudžeto išlaidų struktūrą, finansuojamų projektų prioritetus, vienos ar kitos priemonės įtaką anykštėnų gyvenimo kokybei. Va čia velnias koją gali nusilaužti. Taupoma ten, kur skaudžiai paliečiami gyventojų interesai ir išlaidaujama: nebūtinosioms išlaidoms, pertekliniam valdymui finansuoti, kaprizingų valdininkų pirkiniams. Dažnai girdime, kad nepadoru skaičiuoti svetimus pinigus. Betgi biudžeto pinigai nėra svetimi – jie sunešti mokesčių mokėtojų ir skirti būtent viešosioms paslaugoms finansuoti, bendram gėriui kurti.
Vyriausybė savo programoje yra numačiusi sumažinti valdininkų skaičių. Užmačia gera. Gyventojų skaičius rajone nuo Nepriklausomybės atkūrimo laikų sumažėjo kone per pusę, visose srityse atsirado naujų technologijų, nemažai jų ir valdyme, o biurokratų skaičius nuolat auga. Atsiranda naujas iššūkėlis – priimamas specialistas, sugalvojama kokia nors madinga veikla – kitas. Kodėl nesustoti ir nepaanalizuoti, koks viešojo sektoriaus darbuotojų užimtumo lygis, koks jų darbo našumas ir kokią pridėtinę vertę jie kuria? Atlikti viešojo sektoriaus įstaigų higieną būtų nepaprastai sveika.
Antra, bijodami neskaidrių savivaldybės konkursų, organizatoriai nesulaukia norinčiųjų dalyvauti. Į laisvą tarnautojo vietą „norintysis“ arba atvesdinamas, arba jų atsiranda vos vienas kitas. Priežastimi dažnai įvardinamas mažas atlyginimas. Tai netiesa. Viešojo sektoriaus darbuotojų vidutinis atlyginimas šalyje yra didesnis už mokamo verslo įmonėse vidurkio. Kai nėra konkurencijos, į tarnybos atsakingas pareigas ateina asmenys, nors ir perkopę būtinuosius reikalavimus, visgi neturintys reikiamų įgūdžių ar gebėjimų. Prastėja viešojo sektoriaus darbo kokybė, gyventojų aptarnavimo lygis. Turim pavyzdžių, kai perkama iš rinkos skyriaus strategija ar rajono vizija… Žinia, rajono vadovams tokie tarnautojai tinka: profesiniu požiūriu jie mažai ambicingi, lojalūs vadui.
Socialiniai tinklai „lūžo“, komentatoriai nagrinėjo mero partijos bičiulės, bibliotekininkės elgesį, kai ji darbo laiku mieliau rinkosi ne klientų aptarnavimą, o jungėsi prie mero palydos komandos. Neįtiko ne žmogus, o netoleruotinas jo elgesys.
„Tai jei šiai moteriai galima savavališkai dėliotis darbo valandas, tai kas bus, jei policininkai, gydytojai, gaisrininkai pradės kaitalioti darbui nustatytą laiką, kaip jie nori ir atidirbinėti, kada tik nori. Ši moteris nedirba pagal individualia veiklą, kad pati galėtų pasirinkti darbo grafiką, o gauna atlyginimą iš mūsų – mokesčių mokėtojų – sumokamų pinigų. Tiesiog labai nesąžininga taip „naglai“ elgtis“, – pastebi komentatorius. Pakrapštęs pakaušį pagalvoju, kas biudžetinės įstaigos tarnautojui turi būti svarbiau: vykdyti tiesiogines pareigas ar dalyvauti pašalinėje veikloje?
Taigi, atsakome į temos klausimą, t. y. kas reikšmingiau: turėti valdininkų perteklių ar išlaikyti vaikų darželį kad ir su dviem vaikais?
Kitas atvejis – negyvenu ten, bet man svarbesnis Traupio medicinos punktas, nei ekranas prie kultūros centro, indai kavinėms ir netgi savivaldybės choras. Sudėjus išlaidas kartu, galima būtų išlaikyti penkias tokias įstaigas. O jeigu įjungus taupymo režimą ir apribojus keliones po užsienius, reprezentacinių lėšų naudojimą, išlaidavimą šventėms, galima būtų žymiai prisidėti ir prie šalies gynybos. Tad prieš leisdami biudžeto pinigus, valdžios žmonės turi pagalvoti, ką mano anykštėnai, t. y. įlįsti į jų kailį. Uždarius vaikų darželį, mokyklą, medicinos punktą – miestelis, manyk, miręs. Visam laikui. Jo jau neprikelsi.
Maniera pasigirti nereikšmingais dalykais yra šios valdžios bruožas. Gal seniūnaičio dėmesio ir vertas dar vienos maitinimo įstaigos atidarymas Anykščiuose. Bus sukurtos dvi ar trys naujos darbo vietos, gal skanesni ar sotesni bus pietūs. O gal nieko gero. Dešra, kaip ir lazda, turi du galus. Šis įvykis pagal reikšmę panašus į tą, kurią su džiaugsmu ir nemaža pamokymų doze ištransliavo viena politikė, pristatydama kelio ženklo atsiradimą Vosgėlių kaime.
Ir socialinių išmokų gavėjų skaičiaus sumažėjimas nuo 4141 iki 2983 neva, anot mero, teigiamas reiškinys, kelia dvejopą emociją. Jeigu tas tūkstantis žmonių, savivaldybės pastangomis pritraukus investicijas ir sukūrus naujų darbo vietų, gavo darbą, – gerai. Ir nėra ko džiaugtis, jeigu sumažintos pašalpos ar nutrauktas jų mokėjimas pablogino gyvenimą pažeidžiamoms anykštėnų šeimoms. Kylant kainoms, skurdo lygis tik didėja, tai kaip gali mažėti išmokų gavėjų skaičius ar jų dydis? O jei dalis pašalpų gavėjų emigravo, – irgi nieko gero. Ar tiktų džiaugtis, jei merui sumažintų algą? Turbūt, ne. Tegul tik gauna, bet ir atidirba MŪSŲ labui.
