Kultūrologas Vytautas Balčiūnas pakvietė naujai pažvelgti į Anykščių krašto praeitį ir pagalvoti apie tai, ar jau atėjo laikas pastatyti paminklą Anykščių vardą pirmą kartą paminėjusiam karaliui Kazimierui Jogailaičiui.
„Anykšta“ teiravosi pašnekovų, ar Anykščiams reikia dar vieno paminklo.
Rimantas VANAGAS, rašytojas:
– Aš perskaičiau tą straipsnį labai įdėmiai ir man jis buvo labai įdomus. Jis sujudino mūsų kultūrinę visuomenę. Labai gerai, kad atsiranda labai kompetentingų žmonių, nes, pavyzdžiui, Anykščiuose kultūros srityje kompetentingų žmonių yra labai mažai – jų yra vienetai. Sakyčiau, yra labai didelė spraga ir jaunimas kol kas jos negali užpildyti ar kultūros srityje kažką nauja pasiūlyti. V.Balčiūno tokie pasiūlymai, kad vienu sakiniu ar juo labiau vienu žodžiu neapibūdinami. Vien tai, kad skatina mūsų visuomenę, bendruomenę mąstyti apie mūsų, Anykščių ir Anykščių krašto, istoriją, tai yra labai geras ženklas, kad yra pajėgų.
O dėl konkrečių pasiūlymų… Skaičiau ir galvojau, kad dėl kiekvieno pasiūlymo būtų galima plačiai diskutuoti ir atitinkamai pritarti ar nepritarti. Pagalvojau, kad net reikėtų parašyti ilgą straipsnį apie tai, ką V.Balčiūnas pasiūlė.
Nes tai yra platu. Vien dėl Anykščių vardo paminėjimo galima būtų rašyti straipsnį, nes Anykščių vardas lietuviškai paminėtas, ko gero, pirmą kartą tik Antano Baranausko. Niekas net nežino, koks buvo Anykščių pirminis vardas. Paminklus reikia statyti neskubant, išdiskutavus.
Nežinau, ar Anykščių kraštui naujas paminklas būtų labai svarbus ženklas. Ar tikrai karalius tiek nusipelnė Anykščiams, kad pro šalį pravažiavo ir mes jam paminklą pastatome?
Čia užuomina, kad dėl kiekvieno pasiūlymo galima plačiai kalbėtis, ginčytis, tartis. Viena šneka menotyrininkas, kita – istorikas, kalbininkai šneka dar ką kita. Labai didelė tema iškelta į viešumą. Ir tai labai naudinga nauja pozicija.
Vietoje kerepėto slidininko,geriau Jogailaitis stovėtų.
Taigi aha! Karališkumo temos labai tinkamos ir taip padeda prarastos, kadaise didžiausios Europoje imperijos palikuoniams, kaip numirėliui žvakė. Padeda ne taip skausmingai ES sudėtyje nunykti. Neišvengiamai, bet taip greitai išmirti arba išsivaikščioti, kad per 30 paskutiniųjų metų praradome virš milijono savo gyventojų. Be karo, be maro, be gulagų ir buchenvaldų, be trijų padalinimų…
Ach karalius be karūnos, ach nuo jūros iki jūros, ach barzdočiai dūmojo, ach alų midų gėrė… Geriau būtų bent jau šlėktos seimeliuose negėrę ir „Veto!” nerėkę! Lietuvos valstybė, kurioje valstybinė kalba buvo slavų ( vėliau – lenkų), bet ne lietuvių. Imperija, kurios gyventojų daugumą sudarė irgi slavai – ne lietuviai. O jau apie susijungimą su lenkais į Žečpospolitą ir visus nulenkinimus iš vis tyliu… Tokiai valstybei statyti paminklų aš nenoriu. Kitiems nedraudžiu. Aš jos ekonomiką bandyčiau gaivinti! Kad žmonėms būtų čia patrauklu gyventi ir vaikus gimdyti, mokyklas lankyti, kad galėtų ir turėtų kur dirbti ir gerai uždirbti. Štai ką aš šiandien daryčiau, po velnių! Nes rytoj bus per vėlu.