Arbatos magijos užburtas užburia ir kitus…

Jį Anykščiuose pažįsta beveik visi. Daugelis iš jo pirko arbatų maloniam gėrimui ir vaistams, ne vienas konsultavosi dėl negalavimų gydymo. Žolininkas, VšĮ „Arbatos akademija“ vadovas ir savininkas, keturių vaikų tėvas Ramūnas Daugelavičius jau giliai įleidęs šaknis į Anykščių žemę, jaučiasi laimingas galėdamas padėti kitiems, tačiau iki to, ką dabar žino ir gali, buvo ilgas atkaklių ieškojimų, mokymosi ir darbo kelias. „Pirmiausia reikėjo išmokti padėti pačiam sau“, – šypsojosi arbatų meistras.

1965 – 1983 m.
Vaikystėje kamavo ligos

Pasak žolininko, jo gyvenimo kelias galbūt buvo nulemtas dar ankstyvoje vaikystėje, nes stebuklinga žolelių galia ligų kamuojamas vaikas įsitikino lankydamas vaikų darželį ir pradines mokyklos klases. Dabar lieknas, išvaizdus vyras vaikystėje buvęs pagal savo amžių stambokas, apvalainas, tačiau labai judrus. „Gimiau po Vėžio ženklu 1965–ųjų liepos 12–ąją Rokiškyje veterinarijos gydytojo ir zootechnikės šeimoje. Manau, kad ženklas turėjo įtakos mano gyvenimo kelyje, juk mes visi šiek tiek panašūs išoriškai, tokie skirtingi savo vidum, – pastebėjo R. Daugelavičius. – Vaikų darželyje užklupo pirmosios vaikiškos ligos, kurias mama, močiutė ir teta kaip įmanydamos gydė žolelėmis, nes jas gerai pažinojo ir naudojo. Deja, ne visuomet padėjo jų pastangos ir diplomuotų gydytojų išrašyti cheminiai vaistai. O gal nuo pastarųjų aš ir buvau apkūnus? Dėl plaučių ligų mane net į Santariškes vežiojo, o ten profesorė išrašė tokių iš žolelių pagamintų stebuklingų miltelių, nuo kurių mano būklė ženkliai pagerėjo. Iš ligų išsikapsčiau septintoje klasėje. Prisimenu, pradėjau sportuoti, susižavėjau lengvąja atletika. Tačiau ir vėl – patyriau kojos traumą, sekė operacijos, ilgas gydymas. Sportą teko pamiršti, tuo pačiu atsirado daug laisvo laiko, o paaugliška energija liejosi per kraštus“.

„Taip atrodžiau vaikystėje“, – sakė R. Daugelavičius.

R. Daugelavičius prisipažino, kad su draugais ir langus padaužydavęs, tai buvęs protestas prieš tvarką mokykloje, gal dar ir ne visai sąmoningas, greičiau intuityvus priešinimasis okupacinei santvarkai. „Net į vaikų įskaitą buvau įrašytas, iš mokyklos išmestas, – dėl to tarsi pats nustebęs sakė iš pažiūros lėtas ir ramus žmogus. – Protestavom gal net patys nežinodami prieš ką, o tuo pačiu – prieš viską. Tačiau mokyklą baigiau visai neblogais pažymiais ir inžinieriaus dėdės pavyzdžiu įstojau į Kauno politechnikos institutą (KPI), pasirinkau energetiko specialybę.“

1984 – 2008
Užgrūdino sovietinė armija
ir kalnai

Metus pasimokiusį R. Daugelavičių paėmė į sovietinę armiją. „Išvengiau Afganistano, gal iš ten ir nebūčiau sugrįžęs, tuos dvejus metus atitarnavau priešlėktuvinės gynybos dalinyje, miškuose, Kaliningrado srityje. Sugrįžau į sportą, beje, armijoje svėriau 30 kilogramų daugiau nei dabar. Už pirmą vietą Pabaltijo garnizone net atostogų gavau, – prisiminė neramaus būdo R. Daugelavičius. – Armijoje ištiko lyg ir koks „atsivertimas“. Būdavo, stovi valandų valandas sargyboje po šaltu ir žvaigždėtu dangumi, o mintys galvoje visokios sukasi. Kas esu? Kuo būsiu? Kokia mano misija šiame pasaulyje ir taip toliau… Kažkas pasikeitė mano mąstysenoje, požiūryje į vertybes“.

Sovietinėje armijoje R. Daugelavičius turėjo laiko apmąstymams.

Po tarnybos sugrįžo į tą patį KPI. Pasinėrė į studijas, į meninę fotografiją. „KPI fotoklubas“ garsėjo talentingais fotografais, čia lankydavosi fotografijos meistrai Romualdas Rakauskas, Aleksandras Macijauskas ir kiti.- pasakojo R. Daugelavičius. – Fotografija lydėjo ir tolimesniame gyvenimo kelyje, kur bedirbdavau, vis rasdavau tamsų kampelį įsirengti fotolaboratorijai“. Dar gilesnius dvasinius pokyčius būsimasis žolininkas, arbatų meistras, pajuto po vasaros kelionės į Sibirą, nuotykių Sajanų kalnuose. „Bendražygių grupė liko slėnyje, o aš ėjau ieškot perėjos, – prisiminė R. Daugelavičius. – Užsikabarojau ant stataus trapių uolienų kalnagūbrio ir staiga pajutau, kad užkopiau virš savo galimybių. Akimirksniu įsižiebė supratimas, kad jeigu esu kažkam labai reikalingas šioje žemėje, išliksiu gyvas, o jei ne… Bus taip, kaip lemta. Galvoje sukosi įvairios mintys. Tai buvo dar vienas dvasinės brandos etapas, paskatinęs tapti tuo, kuo esu dabar. Buvo lemta sugrįžti. Sugrįžti ir sutikti savo svajonių moterį, tuometę Kauno medicinos instituto studentę Vaivą. Su ja per 1987–ųjų Naujuosius jos močiutės namuose Kazlų Rūdoj atšokom vestuves, o vėliau abu ten ir apsigyvenom. Prieš 20 metų povestuvinėje kelionėje Šventosios pakrante nė nenutuokėm, kad apsigyvensim Anykščiuose. Turizmas, kalnai, irklavimo treniruotės, varžybos. Dirbom, mokėmės, turėjom galybę pomėgių, buvo be galo užimtas laikas, beje, ir vėlesnis, bet jau su vaikais“.
Keletą metų R. Daugelavičius dirbo Kazlų Rūdoje šilumininku – energetiku, Marijampolės centrinėje ligoninėje prižiūrėjo medicininę aparatūrą. „Tai buvo laikas, kai vėl priartėjo balti chalatai, kaip vaikystėje“, – šypsojosi V. Daugelavičius. Periodiškai, kad išlaikytų šeimą, be galo abiejų mylimus, vieną po kito ginusius Ievą, Justę, Paulių ir Joną – dirbo Vokietijoje.

Po trisdešimtmečio, pasak R. Daugelavičiaus, prasidėjo paieškos „kažko daugiau“. Įvairiausi kursai, mokymai, stovyklos užsienyje, netradicinio gydymo pamokos leido pajusti, kad jau gali imtis verslo, uždirbti pinigus, juos investuoti dvasinių poreikių tenkinimui. „Su broliu ėmėmės didžiulio ir brangaus projekto – farmacijos sandėlį Vilniuje pavertėme išpuoselėtom patalpom, jose įkūrėme arbatinę „Arbatos magiją“, į kurią iki šiol svečiai eina be batų, – sakė arbatų meistras. –Didžiausias mano turtas – pažintys su daugybe įdomių ir nuostabių žmonių. Projektas atsipirko kaip sielos gydymas. Arbatos ruošimo ir ceremonijų rengimo kursus baigiau Sankt Peterburge. Ėmiau praktikuoti ci-gun kinų sveikatingumo sistemą, kuri vėliau, kaip ir kaligrafija, labai pravertė keliaujant po Kiniją, susidraugavau su nuostabia arbatos mokytoja, mokiausi Nankino universitete, Šanchajaus sveikatos rūmuose lankiau taškinio masažo kursus, lankiausi arbatų augimvietėse, molio ir porceliano gamybos vietose, juk svarbu ir tai, iš ko arbatą gersi“.

2008 – 2017 m.
Svajonė išsipildė

2008 m. V. ir R. Daugelavičių šeima ryžosi parduoti namą Kazlų Rūdoje ir įsikurti Anykščiuose. „Mano prieš kelis mėnesius į amžinybę išėjusios mamos Aldonos tėviškė yra Anykščių rajone. Paveldėjau žemę ir ten dabar yra mano vaistažolių ūkis, – pasakojo žolininkas. –Įsikūrėme nupirktame sodo namelyje netoli miesto. Išsipildė mano sena svajonė – būti arti gamtos, vaistažolių ir arbatų ruošimas tapo gyvenimo būdu ir darbu. Vilniaus gatvėje, „Norfoje“, įsikūręs Sveikos gyvensenos klubas priėmė į savo patalpas dirbti kartu. Kultūrinių tradicijų studijoje ir ten įsikūrusioje arbatinėje vyko ir vyksta be galo daug gražių renginių. Visada domino ne tik rytietiškos, bet ir baltiškos arbatos gėrimo tradicijos. Žmonos pasiūti drobiniai marškiniai, žolelių rinkimas, džiovinimas ir dėliojimas į mišinius naujai įprasmino gyvenimą. Labai praverčia įgytos kinų medicinos žinios, patirtis Vilniaus arbatinėje, tačiau tobulumui ribų nėra. Aš vis dar mokausi“, – šypsodamasis sakė R. Daugelavičius.

Ramūnas Daugelavičius Šanchajuje (Kinija) su inde arbatos parodoje.

Vaistažolių mišinius žolininkas realizuoja mugėse, renginiuose, jie pripažinti tautinio paveldo produktais. R. Daugelavičius atgaivino senovinį lietuviškos kavos gaminimo būdą, kai augalo šaknį paskrudindavo ir išgaudavo kvapnią kavą. Tokia kava pernai apdovanota „Agrobalt 2016“ parodoje, o kiaulpienės šaknų kava šiemet Vilniuje buvo apdovanota kaip geriausias kulinarinio paveldo produktas.
R. Daugelavičius pabrėžė, kad jį domina arbatžolių ir vaistažolių poveikis sąmonei, kuo skiriasi poveikis arbatą geriant paprastai ir iškilmingu būdu. „Mes gyvename trijuose lygmenyse – fiziniame, emociniame – mentaliniame ir dvasiniame. Veikiant dvasinį lygį, veikiami ir kiti du ir atvirkščiai. Mažiau yra ištirtas iškilmingo arbatos gėrimo dvasinis poveikis, kuris mane domina labiausiai. Dar viena mane dominanti tema yra maistažolės – žolelių naudojimas maistui kaip mikroelementų šaltinis“. R. Daugelavičius teigia, kad be arbatos gyventi jau negali, o kavos išgeria labai mažai ir retai. Jam yra tekę gerti ypač brangios arbatos, kurios kilogramas kainuoja apie pusantro tūkstančio dolerių. Pasak jo, arbatos ceremonijoms ir puodeliai ne bet kokie tinka – žemi gėrimui, aukšti kvėpavimui, svarbu ir iš ko jie pagaminti. R. Daugelavičius susidomėjo drožyba iš ąžuolo ir jau išskaptavo ne vieną indą…
„Mūsų šeima darni, šaknis įleidusi į Lietuvos žemę, – atsisveikindamas šyptelėjo R. Daugelavičius – daug metų darniai gyvename su žmona, kartu užauginome mylimus vaikus, susilaukėme anūkų, iš kurių Pranciškus ir Sofija gyvena su mumis. Justės šeima atsikėlė į Anykščius, žentas padeda rinkt vaistažoles, ruošt arbatas, suktis festivaliuose, Ieva ir Paulius su šeimomis gyvena Kaune , o Jonas mokosi Danijoje, tačiau planuoja dirbti Lietuvoje. Mes – laimingi žmonės“.