Archeologas žiūri į dangų

Molėtų rajone esančio Lietuvos etnokosmologijos muziejaus direktorius 39-erių  Linas Šmigelskas yra įgijęs  dangui diametraliai priešingą išsilavinimą. Direktorius dėstė, jog kai ekskursantai jo paklausdavo apie išsilavinimą, prašydavo pabandyti  įspėti. Ir niekam neateidavo į galvą, kad gidas, padedantis susiorientuoti tarp dangaus kūnų, yra archeologas.
Molėtuose gimęs ir augęs L.Šmigelskas Lietuvos etnokosmologijos muziejuje įsidarbino visiškai atsitiktinai, dar besimokydamas Vilniaus universitete. O kol pelnė muziejaus įkūrėjo ir tuometinio direktoriaus dr. Gunaro Kakaro pasitikėjimą, turėjo praeiti nemažai laiko.

Svajojo būti kariškiu

„Jeigu G.Kakaras nebūtų susiruošęs atostogų, o Rimvydas Laužikas – į archeologinius kasinėjimus, manęs čia gal būtų ir nebuvę. Mano pirmasis įspūdis buvo blogas: na, nenorėjo manęs priimti“, – prabėgus keliolikai metų nuo darbo Lietuvos etnokosmologijos muziejuje pradžios kalbėjo jo vadovas.
Linas vaikystėje svajojo būti kariškiu, matyt, juo būtų ir tapęs, tačiau siekti šio tikslo sutrukdė trumparegystė. Jau būdamas subrendęs, jis ryžosi akių operacijai, po kurios tapo kariu savanoriu.
„Mama juokėsi, kad aš nuo pat vaikystės labai norėjau būti kareivis, bet negalėjau juo būti, o brolis labai nenorėjo, bet galėjo būti. Brolis stojo mokytis tik dėl to, kad jo nepaimtų į kariuomenę, o aš būčiau labai daug atidavęs, kad mane  tiktai paimtų. Bet kai pasidariau lazerinę akių korekcijos operaciją,  abu nuėjome į karius savanorius“, – kalbėjo L.Šmigelskas. Penkeriais metais už Liną jaunesnis brolis Tomas dirba aukštalipiu, tad, tam tikra prasme, jųdviejų darbai yra panašūs – abu brolius traukia dangus.
Broliai yra šokę ir iš lėktuvo parašiutais. Linas šypsojosi, kad jis gal būtų ir persigalvojęs, tačiau kai pažadėjo atlikti šuolį vienas, jo bičiulis šį ketinimą išreklamavo ir trauktis nebuvo kur.  Jis juokėsi prisiminęs, kad, kai susiruošė pirmajam šuoliui, patiems parašiutininkams reikėjo išsistumti lėktuvą, o bestumiant nukrito lėktuvo ratas. „Blogas ženklas, kaime po vieną nemiršta“, – prisiminė, kaip šį atsitikimą įvertino vienas bičiulis.  

Būsimiesiems gidams – intelekto testai

VU studijuodamas archeologiją, Linas kiekvieną vasarą dalyvavo archeologiniuose kasinėjimuose.
„Kiekvieną vasarą būdavo organizuojamos praktikos. Rinkdavausi objektus, esančius netoli Molėtų. Dalyvavau Baltadvario dvaro, Baltadvario pilkapių kasinėjimuose. Paskutinė  mano praktika vyko ant Dubingių piliakalnio. Jai vadovavo prof.Albinas Kuncevičius, dirbęs kartu su Rimvydu Laužiku. Dabar R.Laužikas – VU komunikacijos fakulteto dekanas, profesorius. O tuo metu jis buvo Etnokosmologijos muziejaus fondų vyresnysis saugotojas. Praktiškai – G.Kakaro dešinioji ranka.  Ir oficialiai visur jis buvo pristatomas kaip G.Kakaro įpėdinis. Muziejuje ir ekskursijos, ir gidų priežiūra, ir fondai buvo R.Laužiko atsakomybė. R.Laužikas vasaromis užsiiminėjo dar ir archeologiniais kasinėjimais. Jis kreipėsi į A.Kuncevičių, sakydamas, kad muziejui reikia žmogaus“, –  pasakojo L.Šmigelskas.
Profesorius R.Laužikui rekomendavo savo studentą. „Pasitariau su tėvais ir nusprendžiau pabandyti. Atvažiavau. Sutiko R.Laužikas su G.Kakaru. Pasikalbėjome. Gunaras sako: „Duosiu testą išspręsti“. Jame buvo daug klausimų. Daugiau nei 50. Etnologija, literatūra, menai, filosofija, religijos, astronomija, kosmonautika… Buvau įsitikinęs, kad  bent į pusę klausimų atsakiau, kita pusė buvo su klaustuku. Gunaras pradėjo vartyti mano testą, sako: „Matau, kad literatūros žinios silpnokos. Koks jūsų mėgstamiausias rašytojas?“  Sakiau, kad mėgstamiausio rašytojo neturiu, kad mane labiau domina istorinės knygos, įvykiai, faktai.  Tada Gunaras užsivedė: „Jus ten ruošia  būti robotais, mašinomis, siauros srities specialistais.“ Jaučiu, kad ir aš jau kaistu, sakau:  „Jūs galvojate, kad aš akmenimis ir pagaliais langus daužiau. Jeigu neturiu  mėgstamo rašytojo, tai ir atsakiau jums, kad neturiu.“ Tada pats G.Kakaras pasiūlė abiem nesikarščiuoti, padavė konspektus: „Pasiskaityk savaitę, tada mums pravesi bandomąją ekskursiją“. Perskaičiau. Aišku, ne viskas liko galvoje. Atvažiavau po savaitės. Pradėjome bandomąją ekskursiją. Etninėje salėje pradėjau pasakoti taip, kaip jau man ten išėjo.  Gunaras turėjo didelę patirtį ir buvo labai stiprus oratorius. Dalijo man pastabas: „Ne taip stovi, ne taip kalbi, pauzių nedarai“.  Galiausiai numojo ranka,  apsisuko ir išėjo. Galvojau – mano karjera čia jau baigėsi…  Bet R.Laužikas ramino: „Nesijaudink, dar žiūrėsim,  palik kontaktus.“ Vėliau paskambino: „ Tau sunkiau sekasi pasakoti – pavažinėk pas mus, pažiūrėsi, kaip veda kiti. Prof. Libertas Klimka tada dirbo, R.Laužikas, pats G.Kakaras vesdavo ekskursijas , dar keli kiti  gidai“, – apie karjeros Etnokosmologijos muziejuje pradžią kalbėjo Linas.  Po šio apsižiūrėjimo laikotarpio jam pradžioje buvo suteikta galimybė trumpam pakeisti gidą, pavyzdžiui, pakilus į bokštą, papasakoti apie apylinkes. O paskui leista vesti ir visą dieninę ekskursiją nuo pradžios iki galo.
Paliko kapanotis vieną

„Po pusės metų pradėjo kalbinti dirbti su  naktinėmis ekskursijomis, prie teleskopo, bet kažkiek prisibijojau. Prietaisai genda, o dar ir darbas naktį. Turi pats ir pinigus susirinkti, bilietus išdalyti.  Dabar yra ir apsauga, ir kasa budi, ir mobiliuoju ryšiu gali perspėti, kad nevažiuotų, nes apsiniaukė, o tada  to nebuvo. Dangus didelis, žvaigždžių daug  – kas bus,  jeigu nepataikysi ten, kur reikia. Kartą, laukdamas naktinę ekskursiją turėjusio vesti R.Laužiko,  paruošiau teleskopą, o jo vis nėra ir nėra.  Skambinu aš jam:  „Žmonės susirinko,  teleskopas paruoštas, kur tu esi?“ „Namie, lovoje…“ – pasigirdo atsakymas.  „O tai kas ves?“- klausiu. „Taigi tu. Viskas padaryta.  Dabar – lengviausia dalis – spaudžioti mygtukus ir pasakoti.“  Nebuvo kur dingti. Taip ir pradėjau.  Ir iki 2019-ųjų vesdavau naktines ekskursijas“, – apie tai,  kaip kolega privertė tapti savarankišku gidu, pasakojo L.Šmigelskas.

Nebijok sakyti, kad nežinai

Linas kalbėjo, kad jo darbo gidu pradžioje kolega R.Laužikas mokė nebijoti lankytojams pasakyti, jog kažko nežinai. „Nefantazuok. Jeigu nežinosi ir pradėsi  nusimanančiam žmogui pasakoti, kaip turėtų būti – jis gali prie visų tave pastatyti į vietą“, –  vieną iš esminių gidų darbo taisyklių persakė Lietuvos etnokosmologijos muziejaus direktorius.
Kitas svarbus dalykas prieš pradedant vesti ekskursiją – išsiaiškinti, kas yra tavo klausytojai.  
„Gidas, vedęs ekskursiją, nepaklausė, iš kur grupė, vėliau paaiškėjo, kad jie – astronomai. Jis pradėjo pasakoti apie teleskopus, o  astronomai pagalvojo, kad juos mokina, ir pradėjo klausinėti  specifinių dalykų. Aišku, jis nežinojo, ir pateko į situaciją, kai turi nuolat kartoti: nežinau, nežinau, nežinau…  Po tos ekskursijos jis net norėjo mesti šį darbą, bet vėliau apsiramino ir dirba dar ir dabar. Bet, išmokęs šitą klaidą,  visada lankytojų paklausia, iš kur jie atvykę. Ar pirmą kartą? Ką dar prieš mus lankė? Susirenka žvalgybinę informaciją  ir tada veda ekskursiją. Jauniems  ekskursijų vadovams sakau – būtinai pakalbinkite žmones,  nebijokite paklausti, kelintas jiems mūsų objektas šiandien. Jeigu jiems  čia jau koks aštuntas lankomas objektas – jūsų labai neklausys,  tiesiog veskit ekskursiją,  svarbiausius akcentus parodykit, ir viskas. O jei pirmasis  – žmonės daugiau norės sužinoti“, –  gidų darbo specifika dalijosi L.Šmigelskas.

Konkursai baigdavosi ir vyrų ašaromis

L.Šmigelskas dėstė, kad mažai kas lengvai Etnokosmologijos muziejuje įsidarbindavo – dr.G.Kakaro reikalavimai Etnokosmologijos muziejaus darbuotojams buvo labai aukšti.„Prisimenu, kaip į muziejų atėjo Evaldas, dabar trynukų tėtis… Paskelbėme konkursą. Buvo daug anketų. Atsirinkome. G.Kakaras sako – reikia padaryti bandomąjį egzaminą. Turėjo būti trys, o atvažiavo tik Evaldas ir dar viena mokytoja iš Alantos.  Jų užduotis – salėje atlikti prezentaciją ir kažką  papasakoti. Mes sėdim, o jie pasakoja, rodo skaidres. Gunaras atsistojo, sukritikavo, visiškai abu sudirbo. Atsiduso ir išėjo. Aš juos bandžiau raminti, kviesti dalyvauti konkurse antrą kartą. Kitą dieną, kai emocijos jau nurimo, užkalbinau G.Kakarą. „Ką manote, Gunarai?“  „Ai, beviltiški“, -tarstelėjo šis, bet sutiko, kad galime surengti dar vieną konkursą.Mokytoja atsisakė dar kartą dalyvauti konkurse, Evaldą įkalbėjau, atvyko ir tas vyras, kurio pirmajame konkurse nebuvo, toks aukštas, balsas stiprus.  Bet aš galvojau, ką aš su tuo dideliu vyru darysiu, jeigu jis laimės, prieš tai jis dirbo Airijoje statybų vadovu, vėliau apsaugoje. O Evaldas, baigęs viešbučių administravimo magistratūrą, kalbėjo ir angliškai, ir rusiškai. Antras konkursas. Pakalbėjo abu – ir Evaldas,  ir tas vyras.  G.Kakaras atsiduso, sako: „Užteks“… Tas vyras išėjo ašarodamas. Kolega pasakojo: „Tu, Linai, karatė lankai –  ir kas iš to? Dviejų metrų vyrą, tikrą ąžuolą, diedukas pravirkdė“. „Beviltiški, beviltiški. Nieko gero“, – po konkurso pyko G.Kakaras, bet įkalbėjome Evaldą priimti bandomajam laikotarpiui ir  jis puikiai dirba iki šiol“, – kalbėjo Lietuvos etnokosmologijos muziejaus direktorius.

R.Laužikas turėjo būti G.Kakaro įpėdinis

G.Kakaras sau ilgai ruošė įpėdinį R.Laužiką.  „Rimvydas kryptingai ruošėsi būti direktoriumi. Įstojo į doktorantūrą, nes tuo metu direktorius privalėjo turėti daktaro laipsnį. Ir Gunaras visur jį pristatinėjo kaip savo  įpėdinį. Aš stebėdavausi, kaip žmogus toliaregiškai viską suplanavo. Žvelgiant į dabartinę Rimvydo situaciją, tai buvo labai teisingas žingsnis. Kai vyko pastato rekonstrukcija, Rimvydas apsigynė disertaciją. Vilniuje taip pat pamatė, kad tai perspektyvus, talentingas žmogus, ir jam pasiūlė pareigas VU komunikacijos fakultete. Jis atėjo pas Gunarą atsiklausti, kaip čia  daryti. Gunaras užpyko… Dar keletą mėnesių jis dirbo pas mus dalimi etato. Man išeidamas pasakė: „Aš tave rekomendavau į savo vietą“. Nebuvo iš ko ir rinktis – aš buvau vienintelis muziejininkas. 2008 metais Kultūros ministerija surengė konkursą į fondų vyresniojo saugotojo vietą. Aš jį laimėjau. Nes kitų pretendentų ir nebuvo. Tapau lyg ir G.Kakaro pavaduotoju. 2019 metais įvyko konkursas į muziejaus direktoriaus pareigas.  Kovo 18-ąją  tapau tėčiu, o kovo 20-ąją  vyko konkursas į direktoriaus pareigas. Buvo dar vienas pretendentas, bet aš surinkau daugiau balų. Ir štai  treti metai dirbu Etnokosmologijos muziejaus direktoriumi“, – kaip pasisuko situacija, pasakojo L.Šmigelskas.  

Muziejaus taryboje – šeši
mokslininkai

Šiuo metu Lietuvos etnokosmologijos muziejuje yra 16 darbuotojų, tačiau įstaigos steigėjas Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija patvirtino naują struktūrą, pagal kurią muziejuje gali būti įsteigti 24 etatai.  „Struktūrą patvirtino, bet finansavimo neskyrė… Bet jau šiais metais tikimės, kad atsiras antras edukatorius. Yra įvairių edukacinių veiklų astronomijos, kosmonautikos tematika. Turime labai didelę erdvę edukacinėms programoms. Taip pat ketiname įdarbinti lankytojų aptarnavimo specialistą ir kultūrinių renginių organizatorių. Pas mus vyksta ir parodos, ir kultūriniai renginiai, ir susitikimai su kosmonautais, astronautais, mokslininkais“, – kalbėjo muziejaus direktorius.
„Sudarydamas muziejaus tarybą, pasitelkiau daugiau žmonių iš išorės. Taryba sudaro metinį planą, iškelia uždavinius. Jeigu mes visi, muziejuje dirbantys, būsime tarybos nariais ir patys sau susidarinėsime planą – nekelsime labai jau didelių tikslų. Juk neįgyvendinus plano bus pasekmės. Dabar taryboje iš muziejaus esame tik dviese – aš ir pavaduotoja Irma Balčiūnienė. Tarybos pirmininku pakviečiau prof.  R. Laužiką,  nariais –  prof. L.Klimką, prof. Vladą Vansevičių,  dr. Gintautą Strižką, dr. Vykintą Vaitkevičių ir dr. Vladą Lašą. Manau, pavyko suformuoti stiprią muziejaus tarybą, kuri gali iškelti ambicingesnius planus ir juos įvertinti“, –  dėstė muziejaus vadovas.  

Laukia naujo lankytojų rekordo

„Pakėlėme bilietų kainas. Dabar suaugusiam bilietas kainuoja  6 eurus, moksleiviams, studentams ir senjorams – 3 eurus. Visos programos vyksta su ekskursijų vadovais. Lankytojams sakau: „Jei muziejui pasiseks, jūsų bus 50, o jei jums pasiseks, eisite dviese ir turėsite  atskirą ekskursijų vadovą.“  Žmonės, kai palygina bilietų kainas, sako, kad pas mus pigu. Bet mūsų tikslas, kad į muziejų ateitų kuo daugiau žmonių. Smarkiau brangindami bilietus gal surinktume ir daugiau pinigų, bet sunkiau gyvenantiems  muziejaus lankymas gali tapti prabangos dalyku“, – svarstė L.Šmigelskas
Muziejaus lankytojų rekordas – per 46 tūkst. – buvo pasiektas pirmaisiais metais po rekonstrukcijos – 2009-aisiais. Paskui buvo staigus srautų kritimas, po kurio prasidėjo stabilus augimas, bet jį sustabdė karantinas. O 2020-ųjų liepą muziejų aplankė 10 tūkst., rugpjūtį – 13 tūkst. lankytojų. Pasak L.Šmigelsko, pernai liepos ir rugpjūčio mėnesiais lankytojų srautai buvo didesni nei ankstesnių metų šių mėnesių vidurkiai. Tačiau, kaip žinia, rudenį muziejaus veikla dėl karantino vėl buvo apribota, todėl lankytojų rekordai atidedami iki tol, kol baigsis pandemija.

Muziejaus įkūrėjas išsikraustė į namelį šalia Molėtų

Valdiškame namelyje šalia Lietuvos etnokosmologijos muziejaus ilgus metus gyveno vienas iš muziejaus įkūrėjų – fizikos ir matematikos mokslų daktaras G.Kakaras.
Po to, kai baigėsi jo, kaip muziejaus direktoriaus, kadencija, rajono Garbės piliečiu G.Kakaru pasirūpino Molėtų rajono savivaldybė –  buvo nupirktas namelis šalia Molėtų, į kurį astronomas ir įsikraustė gyventi.
Buvęs G.Kakaro būstas dabar skirtas naktimis dirbančių gidų nakvynei – atliktas patalpų remontas, yra reikalingi baldai.
Politikai neliko nei laiko, nei noro

Lietuvos etnokosmologijos muziejaus direktorius L.Šmigelskas į darbą važinėja iš Molėtų kartu su žmona Daiva, Etnokosmologijos muziejuje dirbančia lankytojų aptarnavimo vyr.specialiste. Dukrai Rusnei eina treti metai, tad Daiva jau grįžo į darbą.
Keletą metų Linas lankė karatė šotokan treniruotes. Beje, į šį sportą jis atėjo paskui R.Laužiką. „Paklausiau Rimvydo, ar mane, tokį seną, tada gal 27-erių, treneris priims. Atsakė, jog nebus problemų – taip ir pradėjau“,  – kalbėjo Linas.
Balninkuose, senelių sodyboje, Šmigelskai laiko bites. „Kaip tik dabar imsime spiečių. Tėtis užsikūrė traktorių“, – paskambinęs Linui patikslinti šio teksto detales, kaip tik pataikiau į darbymetį. Linas sakė, kad pagrindinis šeimos bitininkas yra tėtis Pranas, tačiau ir jis su broliu jau galėtų bitininkauti savarankiškai. „Visi dirbame. Ir mama medų suka“, – kalbėjo L.Šmigelskas.
Linas išbandė save ir politikoje – buvo Lietuvos krikščionių demokratų partijos nariu, paskui, po šios partijos jungimosi su konservatoriais, tapo Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų nariu. Buvo išrinktas ir į Molėtų rajono tarybą. Per TS-LKD Molėtų skyriaus skilimą iš partijos jis pasitraukė kartu su Mindaugo Kildišiaus vadovaujamo jaunimo grupe. Dabar politikai Linas sakė laiko neturįs. „Pirmą kartą susimąsčiau, jog kažkas čia ne taip, kai pradėjau lankyti politikos  akademiją, kurioje pranešėjai skaitė paskaitas. Tie pasakojimai – kaip laimėti rinkimus. Be aiškinimų, kas yra ideologija, kas ta politika. Žmogui žadėk viską, nes pažadės kitas. Svarbiausia, kad išrinktų – nes jeigu neišrinks, tu neįvykdysi, ką pažadėjai, o jei išrinks – bent dalį pažadų ištesėsi“, –  sakė L.Šmigelskas.  

Šis straipsnis buvo publikuotas žurnale „Aukštaitiškas formatas“.