Arvydas Juozaitis: „Nevyriška apsimesti, kad nieko nevyksta“ (Nr.75, 2018-09-22)

Trečiadienį, rugsėjo 19 dieną, Anykščių viešojoje bibliotekoje lankėsi ir naujausią savo knygą „Tėvynės tuštėjimo metas 2000 – 2017 metai” pristatė filosofas, humanitarinių mokslų daktaras, publicistas, rašytojas Arvydas Juozaitis, šią savaitę oficialiai pranešęs, kad kandidatuos į Lietuvos Respublikos prezidentus.

Pristatydamas svečią, bibliotekos direktorius Romas Kutka sakė, kad A. Juozaičiui tinka net septyni titulai, tačiau kaip tikras fizinio lavinimo mokytojas pradėjo nuo Monrealio olimpiados, kurioje plaukikas A. Juozaitis iškovojo bronzos medalį.
Savo ruoštu A.Juozaitis, apžvelgęs pilną salę klausytojų, pasidžiaugė tarp jų matąs rašytoją Rimantą Vanagą.
„Turėjau būti jūsų kandidatas į Aukščiausiąją Tarybą, bet susiklostė kitaip – buvo nuspręsta, kad kandidatuos Irena Andrukaitienė, kuri ir tapo Signatare“ – prisiminė Sąjūdžio laikus vienas iš jo kūrėjų A. Juozaitis. Rašytojas pasakojo, kad knygą „Tėvynės tuštėjimo metas“ rašęs 17 metų fiksuodamas tautos tektoninius lūžius, kurie tapo kryptimi – masine lietuvių emigracija į Vakarus, kuri 2013 metais buvo pasiekusi net 83 tūkstančius, o dabar sumažėjo iki 30 tūkstančių per metus. „Visas mūsų kraujas – kaip dvi didžiausios Lietuvos upės, kurių nuotrauką dailininkė (Deimantė Rybakovienė) parinko knygos „Tėvynės tuštėjimo metas“ viršeliui, teka į Vakarus. Vakaruose saulė leidžiasi debesyje. Tai, kas dabar vyksta Vakaruose – vyksta debesyje“, – kalbėjo filosofas.
Jis priminė, kad artėjantį skausmingą metą Nepriklausomybės pradžioje nujautė šviesios atminties Tėvas Stanislovas, kurį A. Juozaitis gerai pažinojo, apie kurį 1995 metais parašė knygą „Tėvas Stanislovas: pasakojimų knyga“ ir kuriam netrukus sukaks 100 metų. „O dabar ateina pats baisiausias metas – sunkūs laikai. Kaip sako krikščionys – ta prakeikta sekuliarizacija. Atskyrimas nuo bažnyčios“, – Tėvo Stanislovo pasakytus žodžius citavo filosofas.
Ir pridūrė, kad, Lietuvai taip sparčiai tuštėjant, „nevyriška apsimesti, kad niekas nevyksta“.
„Mūsų buvo 3,7 milijono. Latvių – 2,3 milijono. Dabar mūsų liko tiek, kiek latvių. Dabar vargu ar tauta pajėgs atkurti tai, kas prarasta”, – sakė A. Juozaitis, primindamas, kad Antrojo pasaulinio karo eiga ir pasekmės atėmė milijoną lietuvių, o vis dėlto tą skaičių atkūrė. N. Chruščiovo laikais  Lietuva pagausėjo atsitiesė milijonu gyventojų. O dabar? Dabar į užsienį išvažiavo reprodukcinė tautos dalis – jauni žmonės, todėl, pasak A. Juozaičio, „kelio atsikurti nėra. Teks susitaikyti, kad iki pasaulio pabaigos mūsų bus milijonas”.
„Ar grįš tos jėgos, kurios išlėkė? Vargu. Jų ten, emigracijoje, sutiktos antrosios pusės kažin ar skatins sugrįžti, nes taip pat turi savo tėvynes. Gal jie ir liks klaidžioti ten, kur susitiko…” – svarstė A. Juozaitis.
A. Juozaitis kalbėjo, kad šioje situacijoje vienintelė Lietuvos viltis – išsaugoti tautos simbolius ir kalbą. „Kalba yra mūsų valstybės siena. Jei pažeista kalba – pažeista siena“,- sakė kandidatas į šalies prezidentus, iliustruodamas teiginį pavyzdžiu iš Vilnijos krašto, kuriame vykstantys procesai iki šiol yra skausmingi, nes ten dauguma gyventojų kalba lenkiškai. „Mūsų egzistavimo pagrindas yra kalba – sanskrito kalba. Mes kalbame seniausia kalba iš visos Europos Sąjungos valstybių. Kalbą ir reikia saugoti“, – kalbėjo rašytojas, akcentuodamas, kad nors pagal išsilavinimą jis yra ekonomistas  „kaip ir Nausėda, tačiau tas yra finansininkas“, baigęs Ekonomikos fakultetą Vilniaus universitete, tačiau save suvokia ir išreiškia pirmiausiai kaip kultūros žmogų.
Kalbėdamas apie lietuvių, kaip tautos, išlikimo pagrindus, filosofas akcentavo kodų arba simbolių reikšmę. Tie kodai, arba simboliai, yra Vytis – lėkimo, jėgos, judėjimo simbolis. Ir Rūpintojėlis – namus sergintis, laukiantis. „Tai sūpuoklės, du mūsų poliai. Tėvynė išlieka, jeigu Vytis turi kur sugrįžti“, – metaforiškai kalbėjo A. Juozaitis, sakydamas, kad rašytojai yra rūpintojėliai.  
Filosofas dėliojo akcentus, kaip skleidėsi Lietuvos, kaip tautinės valstybės, supratimas. Jis kalbėjo apie Simono Daukanto reikšmę ir kodėl svarbiausia Lietuvos sostinės aikštė, kurioje stovi Prezidento rūmai, yra pavadinta būtent S. Daukanto vardu. XIX a. pradžioje, kai beveik net nebuvo  kam skaityti lietuviškai, S. Daukantas nusprendė <…> „rašysiu Lietuvą lietuviškai.“ Tai iš Justino Marcinkevičiaus poemos žodžiai, kuriais, kaip pasakojo A. Juozaitis, kadaise Amžiną atilsį aktorius Laimonas Noreika įtikino vardus suteikiančią komisiją prezidentūros aikštę pavadinti S. Daukanto vardu. „Ir Daukantas parašo Lietuvos istoriją lietuviškai. Tuomet dar nėra net knygnešių sąjūdžio – pirmojo sąjūdžio, kuris keturiasdešimt metų neš lietuvišką žodį iki pat katalikiškosios Latgalos“, – priminė istoriją A. Juozaitis. Po Daukanto tautos sąjūdžiui iš Varnių, pasitelkęs katalikų kunigus, vadovauja vyskupas Motiejus Valančius, parašęs „Palangos Juzę“, didaktinių apsakymų knygeles. Sudėję savo pinigus to meto šviesuoliai Karaliaučiaus krašte pritaiko spausdinimo mašinas lotyniškiems rašmenims tam, kad lietuviai lietuviškai skaitytų.
„Sąjūdis skiriasi nuo judėjimo. Tai procesas, kuris vyksta viduje ir todėl žada permainas“, – kalbėjo A. Juozaitis apie įvairius sąjūdžius, atvedusius Lietuvą į tautinę valstybę.
„Todėl mes kalbame, kad turi likti Tėvynių Europa, o ne federacinė Europa, kurioje Europos Sąjungos reglamentai ir rekomendacijos tampa aukštesni už nacionalines Konstitucijas“, – akcentavo kandidatas į prezidentus,tai, kaip esminį savo programinį tikslą.
„Nacionalizmas yra didžiausia Europos rykštė – sako Junkeris, Europos vyriausiasis komisaras. Kitaip sakant, tai yra Brežnevo kalba <…> Junkerio lūpomis girdime kalbant Brežnevą“, – kalbėjo A. Juozaitis apie tai, kad sąjungoms būdingi panašūs siekiai.  
Pasak A. Juozaičio, tikslą būti Tėvynių Europa lengviausia pasiekti jungiantis prie Vyšegrado šalių bloko – Vengrijos, Slovėnijos, Slovakijos, Čekijos ir Lenkijos, kurioms taip pat nėra priimtinos federalizmo idėjos bei islamizacija, plūstančios į Europą migrantų bangos. „Europa – ne guminis autobusiukas“, – ironizavo A. Juozaitis, beje, turintis diplomatinio darbo patirties – jis yra dirbęs diplomatinėje tarnyboje Kaliningrado srityje, kur buvo Lietuvos generalinio konsulato Kultūros atašė (2009 -2012).
„Jiems reikia mūsų balso Europoje“, – kalbėjo A. Juozaitis, atkreipdamas dėmesį, kad kiekvienos Europos Sąjungos šalies balsas, nepriklausomai nuo šalies dydžio, turi tokį patį svorį.
A. Juozaitis kalbėjo, kad globalizacija reikia išmokti pasinaudoti: „Protas – universalus dalykas, tik panaudojamas lokaliai“, – kalbėjo filosofas apie tai, kad didžiosios kompanijos vis tiek įsikuria tam tikroje lokalioje teritorijoje, kad lietuviai turi išmokti tai panaudoti. Beje, vienas iš Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio kūrėjų kritiškai įvertino neoliberalizmą: „Neoliberalizmas – kai korporacijos valdo partijas. Tai Lietuvoje ir įvyko“, – užsiminė apie Lietuvos politinę padangę supurčiusį vadinamąjį „Masiulio skandalą“.
Ypač didelį dėmesį A. Juozaitis skyrė broliams latviams. Latvijoje jis pats gyveno kelerius metus, išmoko latvių kalbą, susipažino su kultūra. „Atskirai nuo latvių mes laimingi nebūsime“, „latviai praplėstų mūsų jėgas“, – nuolat akcentavo filosofas, sakydamas, kad tradicijų ir kalbos reikšmę antroji išlikusi gyva baltų tauta supranta kur kas geriau, nei lietuviai: „Jie amžinai gyvena žūties akivaizdoje“, – kalbėjo A. Juozaitis, nes po sovietų okupacijos latviai į nepriklausomybę atėjo kur kas labiau rusifikuoti negu mes. Todėl šią savaitę Biržų pilyje paskelbęs apie savo apsisprendimą siekti Lietuvos Prezidento posto, A. Juozaitis sąmoningai pirmo vizito nuvyko į Latviją ir Rygos Tautos namuose susitiko su bendros Lietuvos ir Latvijos sandraugos rėmėjais. Ten A. Juozaitis davė ir pirmuosius savo, kaip kandidato į Lietuvos prezidentus, interviu.
Vėliau į susitikimo dalyvių užduotą klausimą apie tai, kokius darbus jis nuveiktų pirmiausiai, jeigu būtų išrinktas Lietuvos prezidentu, A. Juozaitis atsakė, kad siektų į valstybinę Lietuvos vėliavą grąžinti Vytį, o mūsų trispalvę paliktų namų vėliava, nes baltarusiai, kur kas sėkmingiau nei mes įsisavina LDK palikimą laikydami save tiesioginiais LDK paveldėtojais ir net vienas garsiausių šių laikų pasaulio istorikų Norman Davies, parašęs „Europos istoriją“, kalbėdamas apie pradingusias karalystes, būtent Lukašenką įvardina, kaip paskutinį LDK teritorijos kunigaikštį.
„Kaip Lietuvos Tautinio olimpinio komiteto viceprezidentas lankiausi Baltarusijos olimpinio komiteto kvietimu jų renginyje Minske. Dalyviai buvo pakviesti į teatrą. Pirmas veiksmas – baletas „Vytautas“, antras – opera „Mindaugas“. „Baltarusiai vis dažniau save pavadina litvinais. Tik 150 metų, kai rusai jiems primetė vienos iš sričių – Baltarusijos – pavadinimą. Tačiau 400 metų jie buvo litvinai, LDK teritorija“, – kalbėjo A. Juozaitis.
Rašytojas sulaukė daugybės klausimų. Jo teiravosi ir apie dvigubą pilietybę, prieš kurią A. Juozaitis kategoriškai pasisako, nes dvigubos pilietybės įvedimas ne tik nesustabdys, bet, Lotynų Amerikos pavyzdžius matant, greičiau paskatins emigraciją. Ciniškai kalbant – turint dvigubą pilietybę „bus lengviau susitvarkyti mirusios mamytės ar tėvelio palikimą“. A. Juozaitis plačiai kalbėjo apie Lietuvio pasą, kuris garantuotų emigrantams galimybę bet kada sugrįžti į Tėvynę, o jų vaikams – galimybę mokytis ir naudotis švietimo ir socialiniais krepšeliais mūsų mokyklose ir ligoninėse.
A. Juozaičiui buvo užduotas klausimas apie santykius su Rusija, kuri esą mus nuolat puola. „Jeigu pavadiname kitą valstybę teroriste, turime būti pasiruošę elgtis su ja kaip su teroriste. Reiškia elgtis solidžiai – tu esi pavojingas, o aš pasiruošęs“, – sakė svečias, pavyzdžiui pateikdamas suomius, kurie mokyklose moko vaikus karinės parengties. „O dėl ekonominių santykių – valstybei nereikia trukdyti. Landūs verslininkai patys viską pasidaro.“
A. Juozaitis nebuvo linkęs aptarinėti kitų kandidatų į prezidentus. „Supraskite, man nepatogu aptarinėti“, – kalbėjo svečias, prasitardamas, kad „Nausėda ruošiamas jau dvejus metus“ ir tai buvo matyti net ir iš straipsnių pavadinimų, kuriuose jis vadintas „vilties prezidentu“.
Susitikimo dalyviai įdėmiai klausė svečio, atmosfera buvo jauki, šilta. Tačiau į anykštėnų užduotus klausimus, ar daug yra Lietuvoje žmonių, kurie balsuotų už žmogų, kuris kritikuoja globalistus, reikalaujančius dvigubos pilietybės, griežtai pasisako prieš pabėgėlius – atbėgėlius ir gal net siekia grąžinti litą, – filosofas atsakė filosofiškai: „Jūsų salėje apie šimtą. Iki gegužės gal visi neišmirsime“.