Vladas Žvirblis fotografavo puikiu vokišku fotoaparatu „Agfa“.
Netoli Svėdasų, vos už keturių kilometrų, Anykščiu link besidriekiančiu plentu nusileidus į svaigų slėnį ir tilteliu pervažiavus čia į tvenkinį ištvinusią Vosintos upelę, tuoj už begriūvančių buvusios Vikonių plytinės mūrų, lygia eile rikiuojasi Pauriškių kaimo sodybos. Kadaise čia buvo Svėdasų dvaro palivarkas, kurio žemę XIX amžiaus pabaigoje iš varžytynių įsigijo keturi prakutę sodiečiai. Surašant 1923 metais kaime buvo dešimt sodybų su 40 gyventojų. Nūnai telikę penkios sodybos ir apie dešimt gyventojų. Kiekvienas kiemas su sava, jau besibaigiančia ar naujomis varsomis spindinčia istorija.
Jau ne kartą buvo apie šį kaimą rašytą. Apie smagius, vaišingus, sumanius ūkininkus Šalakas, kurie ir caro laikais ir tarpukariu turėjo plytų gamyklėlę, apie senienų mylėtoją, kolekcininką Antaną Baliūną, apie atokesnio vienkiemio šeimininkus, tikrus miško, gamtos žmones Veršylas, o šį kartą atversime jau apleistos, medžiais apaugusios Žvirblių sodybos istorijos puslapį.
Šis pasakojimas apie iš šios sodybos į pasaulį išėjusį devynių gabumų žmogų, nuostabų fotografą 1950 – 1970–ųjų krašto fotometraštininką, neseniai devyniasdešimties metų jubiliejų pažymėjusį Vladą Žvirblį.
Jaukią spalio 31-os popietę Svėdasų bibliotekoje su visuomene susitiko legendinis fotografas, devyniasdešimtmetis Svėdasų miestelio gyventojas Vladas Žvirblis. Buvo puiki proga – meistro jubiliejus, jo bei kitų krašto fotografų senų fotoaparatų paroda ir tai, kad Irma Randakevičienė nuskenavo visą turtingą archyvą – juostutes, didesnius negatyvus bei išlikusias fotografijas.
Atlikdama ši įdomų darbą, I. Randakevičienė nuskenavo daugiau negu 30 tūkstančių kadrų, kai kas iš jų pakliuvo į socialinius tinklus ir buvo gyvai aptarinėjama: kas tose nuotraukose, kaip jie atrodo, kokius prisiminimus, emocijas kelia.
Džiaugsmingai nusiteikęs, žvalus ir labai kalbus V. Žvirblis kalbėjo įdomiai. Apie vaikystę Pauriškiuose, apie mokslus pradžios mokykloje, mokytojo Antano Pliupelio važelį, kuriuo visi važinėdavosi nuo didžiojo kalno, apie keturių klasių baigimo egzaminus, kurie vyko Aulelių mokyklėlėje. Žemdirbys tėviškėje, buvęs labai verslus, guvus, ką paėmęs, padarydavo. Būdavo, kad pripina krepšių, pilną vežimą nuveža į Svėdasų turgų ir jau pinigų smulkioms išlaidoms nestinga. Kartą per savaitę, kad iki auštant suspėtų iš Svėdasų į Kamajus, veždavo paštą, tai ten aptiko kažkokią išgriuvusią, tarsi ir nelabai reikalingą tvorą. Užrūpo. Iš jos prisikarpęs storos aliuminio vielos namie darė dideles adatas „didžiabūlas“. Jas labai noriai visi pirko, nes nudailintos tiek, kad atrodė tarsi gamykloje padarytos. Kamajuos kiek benuveždavo, nupirkdavo ir gal perparduodavo – taip sakant, spekuliuodavo.
Fotografija susidomėjo pamatęs, kaip fotografuoja ir nuotraukas daro kaimynas, bendraamžis studentas Stasys Baliūnas. Nereikėjo gudriajam Žvirbliui nei daug klausinėti, nei vargti, užteko tik pasižiūrėti ir įgimtas gabumas sėkmę lėmė. Pirmąjį fotoaparatą įsigijęs – iš ko, nebepamena. Pradėjo darbuotis. Dar nebuvo elektros, tai per kokį plyšelį apšviesdavo pirčiukėje popierių, po to merkdavo į ryškalus, plaudavo, fiksuodavo. Visur reikėjo pataikyti – jausti ir apšvietimus, ir laiką. Ryškalams chemikalų atveždavo spekuliantai iš Leningrado. Sverdavo, gamindavosi viską pats. Fotoaparatai buvo labai geri – „Agfa“, todėl fotografijos išeidavo labai kokybiškos. Buvo vienu metu svarbiausias fotografas – kviesdavo fotografuoti mokinukų, įvairių įstaigų darbuotojų, nemažai nuotraukų padarė pasams, užfiksavo daugybę vestuvių, krikštynų, laidotuvių vaizdų. Kartais vestuvėse praleisdavo porą ir daugiau dienų, nes reikėjo įamžinti ne tik pačios santuokos iškilmes, sutikimus prie „bromų“, apeigas namie, vaišes ir rytojaus dienos trenksmus, kurie pasibaigdavo „pakorus“ piršlį. Sekmadieniais fotografuodavo visus norinčius miestelyje, tik pasibaigus pamaldoms jis jau laukdavo užsakovų.
Įprato daugelis paveiksluotis pačioje gražiausioje miestelio vietoje, iš kampo Šimonių gatvės pusės sustojusius sodelyje prie Vaižganto paminklo. Fotografijų po savaitės atveždavo pilną portfelį, išpildavo ant stalo visą kalną, o nekantraujantys jaunuoliai įnikdavo jį skaidyti, ieškoti savo „paveikslų“. Tačiau dažniausiai fotografuodavo artimuosius – savo gražuolę, magiška šypsena užburiančią žmoną, jos seseris, vėliau ir savo vaikus. Fotojuostelėje bene 36 kadrai, būdavo reikia juostelę ryškinti, o dar likę keli ar visa dešimtis kadrų, tai juos ir išnaudodavo namuose. Tikriausiai naujai iškeltų ir internetinėje erdvėje pasirodžiusių fotografijų „žvaigžde“ tapo sūnus Ričardas, kuris, kaip ir meistro žmona Ona, dalyvavo renginyje bibliotekoje.
Paskui nebegalėjęs verstis fotografija, nes kiek padirbęs Vikonių plytinėje sargu, pradėjęs darbuotis parduotuvėje Vikonyse, o po to jau Svėdasuose. Sekmadieniais tekdavo dirbti, o darbo nepametęs fotografuoti jau nebegalėjo. Sekėsi – juk viską puikiausiai apskaičiuodavo, juk viskas buvo sveriama, kaip sakoma, gebėjo atlikti vieną po kito keturiolika užduočių. 33 metus prekyboje. Net medalį gavo už uolų darbą. Viską iš savęs, nes koks ten mokslas tebuvo. Gyvai prisiminė grumtynes su užkibusia milžiniška lydeka prie Jaros tilto, kitus žvejo nuotykius bei sugebėjimą dar šiais laikais per dieną ežere meškere sugauti aštuonias dešimtis ar visą šimtą nedidelių žuvelių.
Pasak I. Randakevičienės, meistro fotografijos labai elegantiškos, dvelkia kažkokia europietiška, gal net paryžietiška dvasia. Fotografijos labai kokybiškos. Net keista, kad kelias dešimtis metų apleistoje, išblaškytoje, išplėštoje troboje ant aukšto nemažai negatyvų išliko nesugedę. Kaip relikviją rodė stiklinį negatyvą nuskeltu kampu, kuriame užfiksuoti Pauriškių pradinės mokyklos, veikusios Šalakų namuose, mokinukai.
Pasak senosios fotografijos tyrinėtojos, užfiksuoti svėdasiškių portretai kada nors pasitarnaus antropologams, nes pasitelkus fotografijas galima tyrinėti ir madas, ir vestuvių, laidotuvių ir kitus papročius. Sumanųjį jubiliatą sveikino giminaičiai, bibliotekininkės, bičiuliai, o ne kartą jaunystėje fotografuota gražuolė Danguolė Šukytė-Krasauskienė Grikiapelių bendruomenės vardu įteikė medalį bei spalvingą paveikslėlį.
Po to dar laukė arbata, kava, pyragai ir smagus bendravimas, kol visi palengva išsiskirstė su viltimi, kad greitai vėl susitiks į visų V. Žvirblio fotografijų peržiūros dideliame ekrane vakarą.
