Fotografas Izidorius Girčys, Anykščių rajone pradėjus leisti tuometinį laikraštį “Kolektyvinis darbas”, jame dirbo spaudos fotografu.
Vasario 28 dieną, ketvirtadienį, Anykščių L. ir S.Didžiulių viešosios biobliotekos rūsyje bus atidarytas Lietuvos fotografijos veterano, Anykščių krašto metraštininko Izidoriaus Girčiaus muziejus – atminimo kambarys.
2017 metų liepos 22 d. Anykščių L. ir S. Didžiulių viešajai bibliotekai fotografo I.Girčio fotografijų archyvą (apie 60 000 kadrų) perdavė fotografijos mėgėj ir tyrėja Irma Girniukaitytė – Randakevičienė. Bibliotekos renginių organizatorė Vaida Jucienė “Anykštai” sake, kad bibliotekininkai gavę Izidoriaus Girčio sūnaus Viliaus pritarimą nusprendė, jog fotoaparatu „užrašyta” Anykščių krašto istorija turi būti plačiai prieinama, todėl nutarė įrengti I. Girčio kambarį – edukacinę instaliaciją.
“Lietuvos kultūros tarybai dalinai finansavus parengtą projektą (11 000 eur.) buvo įkurta erdvė skirta I. Girčio atminimui. Projektas neapsiribojo tik erdvės įrengimu, jo įgyvendinimo laikotarpiu buvo surengtos 6 fotografijos meno kūrybinės- praktinės dirbtuvės su Tadu Janušoniu, Egidijumi Kabošiu, su gausia Brazzi Photo School komanda. Menotyrininkas Tomas Ivanauskas skaitė 6 paskaitas apie Anykščių krašto fotografijos istoriją. Projekto dėka Idėjų laboratoriją papildėme fotografijai skirta įranga: foto negatyvų skeneriu, programine įranga skenuotų fotografijų apdorojimui, fotografiniais fonais, apšvietimo elementais”, – pasakojo V.Jucienė.
Menotyrininkas T.Ivanauskas fotografo I.Girčio tarpukario veiklą Lietuvoje tyrinėjo rašydamas bakalauro darbą.
“Didžiausias atradimas buvo tai, kad I.Girčys tarpukario Kaune buvo vienas svarbiausių ir produktyviausių spaudos fotografų. Prieš pradedant tyrimą aš maniau, kad jo vaidmuo bus epizodinis, kad jis bus vienas iš daugelio fotografų, tuo metu dirbusių Kaune, tačiau tyrimas parodė, kad jis pagal savo reikšmę ir aktyvumą buvo antras po geriausiu to metu fotografu laikomo Vytauto Augustino. Jo produktyvumas buvo didžiulis. Iš fotografijų skaičiaus matyti, kad jis beveik visą laiką skyrė fotografijai. Tai patvirtina ir šeimos nariai, sakydami, kad fotografija jam buvo svarbiausia, kad nuo ankstyvo ryto jis lėkdavo fotografuoti saulės patekėjimą. Ši aistra išliko ir atvažiavus į Anykščius. Anykštėnai juk žino, kad jis beveik niekada nesiskyrė su fotoaparatu”, – pasakojo I.Girčio gyvenimą tyrinėjęs anykštėnas.
Pasak T.Ivanausko, fotografas I.Girčys pasižymėjo ne tikl kaip fotografas.
“Antras labai svarbus atradimas – tai jo straipsniai, kuriuos jis rašė laikraštyje „Amatininkas”. Straipsniuose jis kvestionavo svarbiausias to meto fotografijos problemas – fotografų neprofesionalumą, lietuvišku foto ateljė trūkumą. Jis siekė, kad fotografai, kaip ir kiti amatininkai, turėtų laikyti egzaminus. Jis norėjo glaudesnio fotografų ir verslininkų bendradarbiavimo ir kad verslas padėtų įkurti fotografų profesionalų draugiją, ją palaikytų finansiškai. Jo pasisakymai buvo pakankamai aštrūs. Neprofesionalius fotografus jis vadino „peckeliais” ir pan.Turint omenyje, kad tuo metu Lietuvoje tik formavosi reportažinė fotografija, Girčio tekstai buvo labai savalaikiai. Jis suvokė tas problemas ir tai darė ne kažkokių savo ambicijų vedinas, bet tik dėl fotografijos. Taip pat reikia pabrėžti, kad Girčys niekada niekur nesimokė, rašyti išmoko pats, tačiau to straipsniuose nesijaučia. Mintys formuluojamos logiškai, sklandžiai, įtikinamai, pateikiami faktai ir pan. Aišku, jaučiasi nacionalistinis požiūris, agitacija lietuviams palaikyti lietuvius, o ne kitataučius, tačiau niekur nėra demonstruojama neapykanta, jis tai pateikia labai diplomatiškai.
Ir man buvo labai keista, kad niekas iš Lietuvos fotografijos tyrinėtojų iki manęs nebuvo aptikęs šių straipsnių, kurie yra iš ties unikalūs. Ir būtent šių straipsnių dėka Girčio vardas buvo įrašytas į Lietuvos fotografijos istorija menotyrininkių Margaritos Matulytės ir Agnės Narušytės sudarytoje knygoje „Camera obscura – Lietuvos fotografijos istorija 1839–1945″.
Būtent dėl aukščiau išvardintų priežasčių Girčys yra labai reikšminga figūra bendrame Lietuvos fotografijos istorijos kontekste. Aišku, anykštėniškas periodas jau nėra toks svarbus Lietuvos mastu, tačiau be galo svarbus Anykščiams, nes tai yra tiesiog vaizdinė Anykščių enciklopedija”, – sake menotyrininkas T.Ivanauskas.
Menotyrininko T.Ivanausko įsitikinimu, fotografo I.Girčio atminimas turėtų būti įamžintas platesniu šalies kontekstu.
“I.Girčio atminimo kambarys (nevadinčiau to muziejumi ) yra puiki iniciatyva, tačiau manau, kad taip pagerbti Girčį yra mažiausia ką galima dėl jo padaryti. Manyčiau, kad tai turi būti tik pradžia, skleidžiant žinią apie jį visoje Lietuvoje. Kambarys, atminimo lenta, jo įrašymas į Lietuvos fotografijos istoriją, archyvo nuskanavimas ir visa kita yra labai puiku, tačiau norėtųsi, kad jo dvasia jaustųsi Anykščiuose. Aš turėjau idėją sukurti keletą jo skulptūrų su fotoaparatais, įvairiomis pozomis ir jas pastatyti įvairiose Anykščių vietose. Jau esu apie tai kalbėjęs su skulptoriumi Mykolu Sauka. Taip būtų galima perteikti mintį, kad Girčys yra visur ir visus fiksuoja,bet aišku, tam reikalingos lėšos”, – apie savo sumanymus pasakojo T.Ivanauskas.
Menotyrininkas T.Ivanauskas taip pat mano, kad fotografo I.Girčio palikimu turėtų rūpintis ne biblioteka.
“Aš nesu už tai, kad jo negatyvai būtų saugojami bibliotekoje, kuri neturi tam reikalingų sąlygų. Jei būtų mano valia, aš negatyvus perduočiau Lietuvos centriniam valstybės archyvui, kur jais tikrai būtų gerai pasirūpinta. Jie būtų visi nuskanuoti, sukataloguoti ir prieinami visiems”, – pastebėjo T.Ivanauskas.
