Paroda rašytojo Vygando Račkaičio 85-mečiui
2024 m. sausio 1 d., kada visi švęsime naujųjų metų pradžią, Anykščiuose gyvenantis rašytojas, poetas, žurnalistas, kraštotyrininkas Vygandas Račkaitis pasitiks savo 85–metį. Ta proga
nutarėme apžvelgti anykštėno pastarojo dešimtmečio kūrybinį kelią bei stabtelti prie gyvenimo ištakų, kurios davė pradžią jo kūrybinei veiklai.
Pats rašytojas V. Račkaitis į savo vaikystės ir jaunystės dienas, į savo praeitį atvėrė duris prieš dešimtmetį, išleisdamas atsiminimų knygą „Mano Gulbiniškiai“(2013 m.). Tada pirmą kartą knygų autorius išdrįso skaitytojus įsileisti į savo vaikystės namus, kalbėti apie save tai, ko niekas, išskyrus jo artimuosius, nežinojo. Norintys pažinti rašytoją kaip žmogų, ne tik kaip knygų autorių ir kūrėją, turėtų perskaityti knygą „Mano Gulbiniškiai“ (jeigu dar neskaitė) ir sužinoti apie vietovę, kurioje prabėgo rašytojo vaikystė bei ankstyvieji jaunystės metai. Į knygą sudėti atskiri vaizdeliai sudaro vientisą vaikystės prisiminimų rinkinį, kuriame daug visko: Tėviškės peizažų aprašymai, skaudžių karo metų vaizdų atpasakojimai, prisiminimai apie pokario laikotarpį – nėra jokių išgalvotų, pagražintų ar nutylėtų faktų – ką savo vaikystėje matė, jautė, pergyveno – tą ir papasakojo.
„Žvelgiu į tas savo vaikystės nuotraukas ir ten lyg ir nebe aš, o visai kitas berniūkštis. Ak, tas laikas!… Jis keičia ir išvaizdą, ir vidų. Keičia viską. Prisimenu Gulbiniškius ir užsimirštu, kad jau ir aš esu senolis“, – sako knygos autorius. <…>„Mąstau ir svarstau – nuo ko prasideda mano Gulbiniškiai? Gal nuo vygės prie lango skiedromis dengtoje gryčioje, gal nuo štakietų tvora aptverto kiemo ir kelio už vartų, gal nuo plačių tamsžaliais alksnynais aprėmintų erdvių?.. Daug tų į atmintį ateinančių pradžių“.
Po laiko praleisto Gulbiniškiuose, V. Račkaičiui teko pagyventi įvairiose Lietuvos vietose: 1946–1950 m. jis mokėsi Raudondvario (Kauno r.) pradinėje mokykloje; 1950–1957 m. mokėsi ir baigė Pilviškių (Vilkaviškio r.) vidurinę mokyklą; 1957–1962 m. studijavo Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete lietuvių kalbą ir literatūrą. Mokykliniais ir studijų metais bendradarbiavo spaudoje – laikraščiuose ir žurnale vaikams „Genys“, rašė pasakėčias. 1962–1963 m. V. Račkaitis dirbo Merkinės (Varėnos r.) vidurinėje mokykloje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju.
Nuo 1963 m. iki šiol rašytojas gyvena ir kuria Anykščiuose. 1963–1988 m. V. Račkaitis dirbo Anykščių rajono laikraščio „Kolektyvinis darbas“ (Dabar – „Anykšta“) redakcijoje: 1963–1965 m. – skyriaus vedėju, 1965–1987 m. – atsakinguoju sekretoriumi. Jis domėjosi kultūros paveldu, gamtos įvairove ir paminklais, rengė publikacijų ciklus šiomis temomis. Anykščių krašto laikraštyje V. Račkaitis išdirbo arti trijų dešimtmečių. Beveik dvi dešimtis metų jis redagavo katalikišką laikraštį vaikams „Kregždutė”.
Rašytojas V. Račkaitis išleido per tris dešimtis knygų. Penkiolika knygų išleido kartu su žmona rašytoja Milda Telksnyte.
Prieš du dešimtmečius kūrybinis duetas iš praeities sugrąžino pirmosios Lietuvoje publicistės, pirmojo kulinarinio vadovėlio lietuvių kalba autorės Liudvikos Didžiulienės-Žmonos gyvenimą, išleisdami biografinę apybraižų knygą „Kaip lašas mariose…“(2004 m.). Juos patraukė pačios Liudvikos pasakyti žodžiai: „Nėra Lietuvoje moters, kuri būtų tiek prityrusi, kiek aš“. Ši frazė privertė M. Telksnytę ir V. Račkaitį daugiau pasigilinti į L. Didžiulienės-Nitaitės (slapyvardis Žmona) – nepaprastai dramatiško likimo moters, šviesios asmenybės gyvenimą bei kūrybą.
Pasinėrę į biografinio žanro knygų rašymą V. Račkaitis su žmona Milda skaitytojų „teismui“ atidavė biografinę apysaką apie vyskupą, poetą Antaną Baranauską „…ir neramu tapo“ (2015 m.). Autoriai labai įtaigiai knygoje papasakojo poeto ir būsimo vyskupo biografiją, praturtindami ją retai kam žinomais faktais. Rašytojai detaliai aprašė kiekvieną A. Baranausko gyvenimo etapą – vaikystės dienas Anykščiuose, mokslą Rumšiškių raštininkų mokykloje, kur jis pradėjo rašyti pirmuosius eiliuotus kūrinius, raštininko darbą Vainute, Raseiniuose, Telšiuose, Sedoje, pirmąją nelaimingą meilę, nuoširdų bendravimą, kūrybinę draugystę su poete ir vertėja Karolina Praniauskaite, studijas Varnių kunigų seminarijoje…
Po biografinio žanro knygų leidybos V. Račkaitis vėl paniro į poeziją. 2016 m. anykštėnas išleido knygą „Užuoganos“. Šį kartą kūrėjas tarsi papildė savo prisiminimų knygą, tik grįžo į praeitį eilėraščiu, impresijos, trumposios prozos žanru: „Vaikystė!.. Ji nutolo už devynių marių, devynių girių, devynių kalnų…Šauksi neprišauksi. Bet kaip margi akmenėliai Laiko upėje liko prisiminimai.
Štai ir dabar tyliai krintant aukštūnių liepų lapams, sėdęs rašyti apie tai, kas būta, aš vėl esu ten, kur bėga Šešupė, kur dunda traukiniai. Aš vėlei esu trumpakelnis berniūkštis, pašešupio gervuogienojų subraižytomis kojomis“ (P. 5.).
2017 m. V. Račkaitis kartu su žmona Milda parašė ir išleido romaną-diptichą „Tu ir aš“, kuriame, galima spėti, yra ir knygos autorių biografijos faktų. 2018 m. Vygandas skaitytojus pradžiugino miniatiūrų ir dienoraščio fragmentų knygele „Palauk, žeme“; 2020 m. rašytojas išleido penkių eilučių eilėraščių rinkinį „Prošvaistės: penkianyčiai“.
Tais pačiais metais Vygandas išleido dar vieną knygą kartu su M. Telksnyte – dokumentinės prozos knygą „Pro laiko rūką“ – 2012 metais išleistos knygos „Ir mes čia buvom…“ tęsinį. Minėtoje knygoje autoriai papasakojo apie palaimintojo Teofiliaus Matulionio vaikystę, partizaną, poetą, buvusį Niūronių mokyklos mokytoją Jurgį Urboną – Lakštutį, rašytoją Bronę Buivydaitę, talentingą literatę Domicelę Juodžiūnaitę, mokytojas Oną Gikytę – Šakėnienę, Aldoną Daugilytę, inžinierių, tiltų statytoją Praną Markūną, muziejininką Povilą Jurkštą ir kitus žmones, palikusius gilius pėdsakus Anykščių krašte.
2022 m. pasirodė Vygando poezijos ir prozos knyga „Balti vilties šešėliai“, o 2023 m. poezijos knygų autorius skaitytojus nustebino elektronine miniatiūrų ir impresijų rinktinės knyga „Ein saulelė aplink dangų“.
Prieš pora dienų V. Račkaitis atsiuntė elektroniniu paštų devynis puslapius niekur dar neskelbtos savo kūrybos, pavadinimu „Autobiografinis triptikas“. Skaitytojams siūlome ištrauką iš naujausios jubiliato kūrybos:
„Augęs kaime, gyvendamas Anykščiuose negali būti abejingas gamtos grožiui. Vaikščiodamas po mišką, atėjęs prie upės pamiršti kasdienius rūpesčius, nuoskaudas, pajauti, kad giedrėja siela, valosi tamsos ir pikto nuosėdos. Viliojo mane gamtos pasaulis savo tikrumu ir paslaptimi. Parūpo ne tik akis paganyti, bet ir pažinti augmeniją, paukščius, gyvūniją. Tai kas matoma, girdima, sutinkama, išėjus iš miesto. Kaupiau, skaičiau atitinkamą literatūrą. Turtėjo ir gilėjo mano gamtojauta. Pažinęs pamilsti… Kartu su pažinimu ir atradimo džiaugsmas. Pradėjau užrašinėti tuos pakylėjančius nuo kasdienybės savo įspūdžius. Pasiūliau leidyklai. Knygeles „Kas čia žydi“, „Miško etiudai“ abi išleido 30000 egzempliorių tiražu. Jos neužsigulėjo knygynuose.
Įsikūrus Latavoje, tarpumiškių kaime, mano ryšys su gamta sutvirtėjo, supratau esąs dalelė to pasaulio, gal ir visatos. Priklausomas nuo laiko ir Kūrėjo valios.
Latava tai vieta, kur aš po ilgų ieškojimų randu save, pavargęs nuo miesto, nuo nežinojimo, kas tikra netikra pabėgu čionai, labiausiai jaučiu savo esatį, būties pilnatvę. Latava moko mane mylėti medį, paukštį, gėlę… Ragina kasdien skaityti neturinčios pabaigos gamtos knygos puslapius“.
Sveikiname rašytoją V. Račkaitį su gražiu jubiliejumi, o autoriaus kūrybos gerbėjus kviečiame susipažinti su jubiliatui skirta knygų ir rankraščių paroda „Atrandantis mums duoto pasaulio grožį“, kuri Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriuje veiks nuo sausio 2 d. iki vasario 29 d.
Audronė BEREZAUSKIENĖ
AVB Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriaus vedėja
