Šiandien, trečiadienį, vyks Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios vargonininko Rimvydo Griauzdės laidotuvės. Velionis pašarvotas bažnyčioje. Šv. Mišios – 12 val.. Velionis bus išlydimas į Saločių kapines.
„Labai prašome visų pagerbti tėtį savo atvykimu, tačiau ne gėlių glėbiais, nes kelionė į kapines tolima, tad ir gėles sutalpinti bus labai sudėtinga“, – „Facebook“-e prašė R.Griauzdės dukra Gabrielė Griauzdaitė Patumsienė.
Žinomas anykštėnas Panevėžio ligoninėje mirė birželio 16-ąją, po patirtos traumos. Rugpjūtį R.Griauzdei būtų sukakę 55-eri metai.
Iš Pasvalio krašto kilęs R.Griauzdė nuo 1989 metų iki pat gyvenimo pabaigos gyveno Anykščiuose. Pakeisti susirgusį vargonininką į Anykščius R.Griauzdę pakvietė monsinjoras Albertas Talačka.
Anykštėnai R.Griauzdę prisimena kaip kūrybingą asmenybę, subtilų humoro jausmą turintį, visada besišypsantį žmogų, apsilankiusį kone kiekvieno anykštėno namuose.
Anykščių bažnyčioje, be jau veikusių didžiojo ir vyrų choro, R. Griauzdė 1990 metais subūrė jaunimo kamerinį mišrųjį chorą „Salve Cantus“, su kuriuo parengė daug giesmių ir dainų, įrašė Antano Baranausko giesmių programą.
R. Griauzdė subūrė ir vadovavo tuometiniam Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos vokaliniam vyrų ansambliui, kuris vėliau išaugo į Anykščių kultūros centro vyrų ansamblį „Varius“.
Šviesaus atminimo R.Griauzdė buvo Anykščių Šv. Mato parapijos pastoracinės tarybos narys.
Jono JUNEVIČIAUS nuotraukos
2003–2007 ir 2007–2011 metais jis buvo Anykščių rajono tarybos narys, išrinktas pagal Lietuvos krikščionių demokratų partijos sąrašą. 2011–2015 metais jis buvo išrinktas Anykščių rajono tarybos nariu pagal Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų sąrašą.
Kartu su žmona Romualda R.Griauzdė užaugino dvi dukras. G.Griauzdaitė – Patumsienė dvi kadencijas pagal Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų sąrašą buvo išrinkta į Anykščių rajono tarybą, o nuo 2019 metų yra Anykščių rajono mero Sigučio Obelevičiaus patarėja. Ji taip pat yra mažosios bendrijos „Novėja“, kuriai priklauso bistro „Pirmas daigas“, vadovė, krautuvėlės „Pagaminta Anykščiuose“ bendrasavininkė.
Paulina Griauzdaitė, kita R.Griauzdės dukra, yra kultūros vadybininkė, dailininkė.
Jautrų tekstą apie R.Griauzdės mirtį „Anykštai“ atsiuntė Anykščių garbės pilietis, kanauninkas, Dusetų klebonas Stanislovas Krumpliauskas, ilgus metus kartu su R.Griauzde dirbęs Anykščių parapijoje.
Laiškas RIMVYDUI GRIAUZDEI
Tik prieš porą dienų kalbėjomės telefonu apie Tavo atvykimą su choru „Salve Cantus“ į Dusetas Atlaidams, dar derinome įvairias detales…
Ir staiga – netikėtai, nelauktai, kaip perkūnas iš giedro Dangaus – trenkė žinia apie vargonininko Rimvydo Griauzdės mirtį: „Nulingavo – nuskubėjo – iškeliavo / nepaklausė tako, kelio nei rytojaus/ Jis Tenai Toli Toli Išėjo / O mes žiūrim nebyliom akim – galvojam…/“
Mano akyse iškart išniro vaizdas – jaunas vaikinukas, griežiantis smuikeliu Saločių Šv. Juozapo bažnyčioje, vykstant kun. Vlado Jackūno primicijoms.
Bėgo laikas, skubėjo metai – tas vaikinukas užaugo, tarnavo armijoje, išmoko valdyti lėktuvą, bet… pasirinko vargonus ir muziką. „Ten, už Saulės – Vėlių dvaras, Vėlių miestas / Jis apšviestas meile ir malda / Ten Toli, kur sutemos išblėsta, / Ten gyvena Ilgesys ir Artuma.“
Lėktuvas ir vargonai gal turi panašumo? Anot lakūnų, skrydyje svarbiausia – pakilimas ir nusileidimas. Pakilus į tam tikrą aukštį, įjungiamas autopilotas. Vargonai – irgi turi daugybę mygtukų, registrų, klavišų ir pedalų, kuriais žmogaus dvasia keliama Dievop.
1995 metais Dievo valia atsiradau Anykščiuose. Su choru „Salve Cantus“ šventėte 5-erių metų sukaktį. Su Tavimi teko dirbti 17 metų… Tai yra DAUG. Mano akyse augo Tavo dukros Gabrielė ir Paulina, prisimenu, kaip žmona Romutė puošdavo bažnyčios altorius.
Praleista daug gražių, atsakingų valandų: parapijų lankymas, įvairios šventės, ypač didieji Šv. Onos atlaidai, šiokiadieniai. Priimdavome daug kartų Nuncijus, jų patarėjus, kardinolą, vyskupus. Švenčiamos santuokos, įvairūs jubiliejai. Išlydėdavome ir į Amžinybę.
Gerbei monsinjorą Albertą Talačką, pakvietusį Tave vargoninkauti iš Kriaunų ir Obelių. Ruošdamas 50-ties metų kunigystės jubiliejų, rinkai choro repertuarui monsinjoro mėgstamas giesmes, išgyvenai Netektį, nes jis Tave tėviškai gerbė ir mylėjo.
Iškilus naujų vargonų statymo problemoms, derinome kartu – diskutavome.
Mačiau, kaip nudžiugo Tavo širdis, kai pirštai palietė naujųjų vargonų klaviatūras. Atsirado galimybė švęsti tarptautinius Jaunųjų vargonininkų festivalius – išvykos į Seinus, svečių priėmimas Anykščiuose. Tu atsigaudavai bendraudamas su jaunais muzikais: „Nulingavo – nuskubėjo – iškeliavo / spalvos blunka, dienos slenka, drengia vėjas / o per miglą, o per rūką lietūs brenda / pilką spalvą – Liūdesį pasėja.“
Savo talentu Tu priversdavai prabilti vargonus, kurių gausmas užliedavo bažnyčios skliautus, atskleisdavo Tavo sumanumą. Dauguma parapijiečių, minėdami savo šeimų šventes, prašydavo Tavęs atlikti kokį nors kūrinį. Kai Anykščiuose lankydavosi kitų šalių delegacijos, niekada neatsisakydavai pavargonuoti „už ačiū“.
„Išdalinai savo liūdesį, džiaugsmą ir nerimą, / Ir pilkumoj dienos, ir svaiguly naktų./ Kas pasakys, kiek dar liko gyvenimo kelio man?/ Sielos ramybė – tai TU.“
RIMVYDAI, TU buvai labai užimtas: politikas, medžiotojas, bitininkas, kelių chorų vadovas; dar muzikos pamokos mokyklose, dar įvairių chorų repeticijos išvykoms. Turėjai daug prietelių – jie norėjo būti Tavo autoriteto šviesoje. Bet tikrų draugų buvo maža.
Tu buvai nuoširdus, bendraujantis, supratai juoką, mokėjai daugybę anekdotų – žmonės Tave mylėjo… Dabar neįsivaizduoju Anykščių bažnyčios be Tavęs – TAVO vargonavimo, be Tavo bendravimo su choristais, parapijiečiais.
Mėgai Šv. Krizmos – Didžiojo Ketvirtadienio pamaldas Panevėžio Katedroje, mes, kunigai, eidavome procesijoje iš zakristijos prie altoriaus Mišių aukai. Mačiau, kaip kiekvienais metais klūpėdavai prie klausyklos langelio. Tas kraštas Tau buvo artimas: Pasvalys, Krinčinas, Saločiai… Kur ilsisi TAVO Tėveliai, Brolis. Ir Tu sau vietą pasirinkai: „Ten už SAULĖS – vėlių dvaras, Vėlių miestas / Ten visus apgaubia ramuma / žalios pušys tyliai šlama Requiem / Mūsų atmintis – tai amžina Šviesa… Iškeliavai…“ Nors, mano manymu, Anykščių bažnyčios šventorius būtų tinkamesnė vieta – ateitų Tau nusilenkti, padėkoti, maldą sukalbėtų, žvakelę uždegtų.
RIMVYDAI, noriu padėkoti TAU – už daugiametę Bendrystę, už vargonų gausmą įvairiuose Gyvenimo verpetuose.
Reiškiu gilią ir nuoširdžią užuojautą TAVO ŠEIMAI ir patiems artimiausiems bei visai Anykščių parapijai.
SUDIE. Ilsėkis Ramybėje. Tegu Dievas Tau bus Gailestingas.
Kan. Stanislovas Krumpliauskas
