Audros padariniai ir pamokos Anykščių rajono vandentvarkai

Praūžusi galinga audra Anykščių rajone paliko ne tik išvartytus medžius ir nutrauktus elektros laidus. Nutrūkus elektros energijos tiekimui AB „Energijos skirstymo operatorius“ (ESO) tinkle, mūsų rajone vienu metu sustojo net 30 iš 35 vandenviečių, 10 iš 12 nuotekų valyklų bei dešimtys nuotekų siurblinių. Mūsų komandai šios dienos tapo precedento neturinčiu ištvermės, operatyvinės logistikos ir procesų valdymo išbandymu.

Pirmoji ir viena klastingiausių problemų po audros buvo visiškas mobiliojo ryšio dingimas. Sutrikus tinklų veiklai, bendrovės valdymo centras nebematė telemetrijos duomenų iš nutolusių objektų – praradome galimybę nuotoliniu būdu stebėti vandenviečių, nuotekų valyklų ir siurblinių darbą bei valdyti technologinius procesus.

Tuo pat metu nustojo veikti avarinės tarnybos telefonai. Gyventojai, likę be vandens, negalėjo prisiskambinti budintiems darbuotojams, o mes neturėjome tiesioginio ryšio su nutolusiais objektais. Neliko kitos išeities, kaip tik pereiti prie tiesioginės žvalgybos – specialistai sėdo į automobilius ir vyko tiesiai į kiekvieną kaimo bei miestelio objektą, kad vietoje įvertintų realią padėtį.

Didžiausia Anykščių miesto vandenvietė, aptarnaujanti per 5 600 vartotojų ir abonentų, atsilaikė stabiliai, nes elektros tiekimas čia nebuvo nutrūkęs. Be to, šis strateginis objektas turi stacionarų galingą elektros generatorių, todėl net ir dingus elektrai Anykščiai nebūtų pajutę vandens stygiaus. Pilnu pajėgumu be pertrūkių veikė ir Anykščių miesto nuotekų valykla.

Visgi miesto prieigose nesklandumų išvengti nepavyko. Keblonių kaimo gyventojai, nors ir prijungti prie miesto vandenvietės, vandenį gauna per trečiojo pakėlimo siurblinę. Dingus elektrai šioje tarpinėje stotyje, kaimas laikinai liko be vandens.

Mūsų bendrovė turi keturis mobiliuosius rezervinius generatorius, kuriuos nukreipėme į didžiausias ir socialiai jautriausias rajono vandenvietes. Savivaldybei tarpininkaujant, iš ESO papildomai gavome dar keturis mobiliuosius generatorius.

Tačiau aštuoni galingi generatoriai – tai ne tik mechaninis laidų sujungimas. Tai nepertraukiama techninė priežiūra, tepalų kontrolė ir nuolatinis kuro papildymas. Šioje situacijoje nepakeičiama tapo bendrovės anksčiau įsigyta mobili kuro kolonėlė, kuria degalai buvo operatyviai vežiojami po visą rajoną.

Šios ekstremalios situacijos metu patyrėme ir nepaprastą bendruomeniškumą:

• Nuoširdus ačiū Anykščių rajono seniūnijų darbuotojams, kurie savanoriškai atskubėjo į pagalbą, perėmė dalį generatorių priežiūros naštos ir budėjo prie veikiančių įrenginių.
• Ypatinga padėka Skiemonių ūkininkui, kuris nedvejodamas ištiesė pagalbos ranką ir leido be elektros likusią Skiemonių vandenvietę užmaitinti nutiestu laikinu kabeliu tiesiai iš jam priklausančio ūkinio pastato.
• Bendradarbiaujant su seniūnu į Andrioniškį, buvo atgabenta priekaba su 5 kubinių metrų geriamojo vandens talpa, o kitoms gyvenvietėms, kurioms neužteko turimų generatorių, organizavome geriamojo vandens pristatymą talpomis bei buteliais.

Chaotiški elektros atjungimai ir įtampos šuoliai tinkle padarė tiesioginių nuostolių mūsų technologinei įrangai:

• Levaniškių vandenvietėje įtampos svyravimai sudegino valdymo automatikos valdiklius;
• Kurklių vandenvietėje elektros iškrova sudegino ne tik valdiklius, bet ir giluminį vandens pakėlimo iš gręžinio siurblį;
• Svėdasų nuotekų valykloje sugedo valdymo automatika, todėl valyklos procesus teko skubiai perjungti į rankinį valdymą.

Atstačius vandens tiekimą ar tiekiant jį generatorių pagalba, sulaukiame pagrįstų vartotojų skundų dėl padidėjusio vandens drumstumo. Noriu atvirai paaiškinti technologines šios problemos priežastis.

Gręžiniams ir vandens gerinimo įrenginiams būtinas griežtas elektros tiekimo stabilumas. Deja, elektra arba visiškai dingdavo, arba buvo tiekiama su pertrūkiais. Net ir generatorių veikimas nėra visiškai tolygus – juos tenka sustabdyti techniniam aptarnavimui, kuro pildymui ar nakčiai.

Dėl šių priverstinių sustabdymų ir paleidimų:

• Vamzdynuose kilo pakartotiniai hidrauliniai smūgiai ir dideli slėgio svyravimai;
• Visiškai išsiderino vandens filtrų prasiplovimo ciklai;
• Iš oro kompresorių į sistemą patekęs perteklinis oras nuo vamzdžių sienelių atplėšė per metus susikaupusias geležies nuosėdas, todėl vandenyje staigiai padidėjo bendrosios geležies koncentracija bei drumstumas.

Jeigu geriamojo vandens trūkumą pastebi kiekvienas atsukęs čiaupą, tai nuotekų šalinimo paralyžius yra kur kas pavojingesnė, nematoma problema. Rajone sustojus 10-čiai nuotekų valyklų ir masiškai išsijungus siurblinėms, kilo tiesioginė nevalytų nuotekų išsiliejimo į aplinką grėsmė.

Bendrovės inžinieriai suvaldė situaciją: kadangi siurblinės nedirbo, nuotekos į pačias valyklas nepatekdavo, o kaupėsi siurblinių požeminėse talpose. Asenizacinės mašinos dirbo be atokvėpio – nuotekos buvo nuolat siurbiamos ir gabenamos į veikiančią Anykščių miesto valyklą.

Pati sudėtingiausia ir kritiškiausia padėtis susiklostė Troškūnuose. Čia įrengta vakuuminė nuotekų surinkimo sistema, kurios didžiausias trūkumas – dingus elektrai ir neveikiant vakuumo stočiai, tinkle tiesiog nėra jokių rezervinių talpų nuotekoms kauptis. Negana to, tai yra itin sudėtinga, šimtus komponentų ir jautrių daviklių turinti inžinerinė sistema. Todėl net ir atstačius elektros tiekimą, Troškūnų vakuumo stoties derinimo ir paleidimo atgal į eksploataciją darbai užtruko beveik savaitę.

Nors ESO darbuotojai kasdien atstatydavo elektros tiekimą vis naujiems objektams, susidūrėme su skaudžia koordinavimo problema – tinklo atstatymo grafikai nebuvo derinami su mumis. Pasitaikė apmaudžių atvejų, kai mūsų darbuotojai, sugaišę pusdienį generatoriaus atvežimui, montavimui ir pajungimui kaimo vandenvietėje, vos paleidus įrenginį pastebėdavo atsirandančią elektrą. Šis sugaištas brangus laikas nueidavo perniek – per tą laiką specialistai su generatoriumi būtų spėję atkurti vandenį kitoje gyvenvietėje, kuriai be elektros teko laukti dar kelias paras.

Bendrovė buvo pasirengusi standartinėms ekstremalioms situacijoms, tačiau kilusių elektros tiekimo sutrikimų mastas buvo neproporcingai didelis. Šiuo metu įmonė nei techniškai, nei finansiškai negali disponuoti 90 generatorių parku, o turimi žmogiškieji resursai neleidžia užtikrinti tokio kiekio autonominių įrenginių vienalaikės priežiūros ir techninio aptarnavimo.

Pastarųjų metų bendrovės investicijos į infrastruktūros atsparumą atsipirko su kaupu:

• Prie vandenviečių iš anksto sumontuoti standartizuoti generatorių prijungimo taškai leido rezervinę įrangą pajungti kur kas greičiau;
• Traupyje buvusią pažeidžiamą orinę elektros liniją per mišką pakeitėme požeminiu kabeliu;
• Viešintų nuotekų valykloje atsisakėme aukštos įtampos orinės linijos ir nutiesėme požeminį kabelį nuo naujos transformatorinės;
• Įsigytas antras asenizacinis automobilis leido nepertraukiamai rotuoti tarp sustojusių siurblinių ir Anykščių valyklos;
• Pastebėję, kad turimų pajėgumų pristatyti geriamąjį vandenį gyventojams nebepakanka, operatyviai nupirkome 10 papildomų maistinių 1 m³ talpos konteinerių, kurie leido žymiai greičiau aprūpinti vandeniu be jo likusias gyvenvietes.

Žvilgsnis į ateitį: Įvertinę šiuos iššūkius ir siekdami dar labiau padidinti rajono vandens ūkio autonomiją, planuojame papildyti bendrovės rezervą naujais elektros generatoriais. Tai leis dar operatyviau reaguoti į avarines situacijas keliose vietovėse vienu metu, nelaukiant išorinės pagalbos.

Užtikrinus stabilų elektros tiekimą tinkle, bendrovė garantuoja nepertraukiamą geriamojo vandens tiekimą bei sklandų nuotekų tvarkymą. Mūsų komanda ir toliau dės visas pastangas, kad Anykščių krašto vandentvarkos ūkis būtų kuo atsparesnis bet kokiems gamtos ar energetikos iššūkiams.

Marius Verbiejus, UAB „Anykščių vandenys“ direktorius