Toks įprastas ir mielas širdžiai paveikslas: Anykščių bažnyčia, o jos papėdėje amžinybės versme tekanti Šventoji – upė, kurioje buvo krikštijami aukštaičiai, po krikšto gaudavę baltus marškinius dovanų ir juos labai nešioti mėgę. Šventovė, apdovanota Šv. apaštalo evangelisto Mato titulu, yra ypatinga, tituluojama aukščiausia Lietuvoje. Nors ir slėnyje, tačiau iš daugybės vietų žvelgiant matyti aštriomis smailėmis į dangų smingantys bokštai, kurie dominuoja miesto peizaže. Tačiau ji garsi ne tik išlakiais siluetais, bet ir viduje bei šventoriuje esančių meno kūrinių gausa. Bažnyčia gali būti tituluojama dar ir kaip puikiausio bažnytinio meno galerija.
Kalnas ir jo dvasia
Pasak istorikų, pirmoji Anykščių bažnyčia galėjo būti pastatyta jau XV amžiaus pradžioje, apie 1440 m. Įdomu, kad šie atskaitos metai nuolat pastumdomi atsižvelgiant į pirmojo mūsų miesto paminėjimo datą, remiantis logika, kad jei jau buvo dvaras, tai turėjo būti ir bažnyčia. Dvaras buvęs turtingas, beveik visuomet valstybei priklausęs, nuolat nuomojamas. Lankęsis čia ir valdovas Kazimieras Jogailaitis, gyvenę čia ir didikai Radvilos Astikaičiai ir didžiojo kunigaikščio Aleksandro našlė, Maskvos valdovo duktė Elena, globojusi apylinkės stačiatikius.
Turtinga buvusi ir parapija, daug pajamų gaunanti klebonija, įplaukos iš žemių ir kitokio turto baudžiavos laikais. Juk dvasininkai skleidė ne tik evangelijos šviesą, persmelktą ne tik artimo meile, bet ir nuolankumu, pasak to laiko suvokimo, bet ir be jokių skrupulų gyvavo iš vergiško žmogelių darbo ir mėgavosi prabanga.
Pirmosios dvi istorijoje minimos bažnytėlės buvo medinės, tad kartu ir su visu miestu nuolat nukentėdavo nuo gaisrų. Tik XVIII a., persiritus į antrąją pusę, ant paupio kalvos iškilo barokinė, baltamūrė šventovė. Kaip ir dera, buvusi labai puošni – daug angelų, lipdinių, net penki altoriai, prie kurių brolijos gyvavo, kurių svarbiausioji buvo Šv. Onos. Varpinės bokštas sumūrytas tik 1823 m. Puošnus, keturių aukštų, elegantišku keturšlaičiu stogu, kurio viršūnę vainikavo kaltinis kryžius. Žmonių melstis susirinkdavę labai daug, šventadieniais jie šeimomis, pasak Antano Baranausko, „iš visų ūlyčių“ plūsdavę į pamaldas. Spūsties iškamuoti alpdavo seneliai, moterys, todėl nuspręsta statyti gerokai didesnę, talpesnę bažnyčią. Planuota bažnyčią rekonstruoti – smarkiai padidinti, tačiau pavyko gauti leidimą statyti visai naują bažnyčią. Tikrai nepamažino – užmojis vertas garsių turgaviečių ir judraus pirklių kelionių miesto Europoje šlovės.
Statybos ir nuošimčiai
Raudonų plytų mūro šventovės projektą parengė architektas Nikolajus Andrejevas, naujosios gotikos subtilybes perkandęs rusas. Fasadas turėjęs būti dar puošnesnis, tik siekiant saikingumo šiek tiek pakeista jo išvaizda, tačiau bokštai iškelti ne tik labai aukšti, net iki 84 metrų aukščio, bet ir puošnūs. Tikriausias menas buvo bokštų viršūnės, tarsi karūnomis juosiantys bokšteliai su daugybe kryžių ir kryželių. Lėšų rinkimu ir darbo organizacija rūpinosi klebonas Ferdinandas Uselis, kuris prabėgus tik pirmiesiems didžiojo darbo metams mirė, o pradėtąjį darbą tęsė jį pakeitęs Juozapas Vembrė su didžia rinktinių maršalkų ir uoliųjų parapijiečių pagalba. Tarp krikščionių, o ypač šventuose reikaluose, draudžiami nuošimčiai ir sandėriai vardan spartesnių darbų. Savosios parapijos ir derlingųjų žemių – debeikiečiai ūkininkai nepraleido progos pasipelnyti skolinant. Labiausiai sekėsi kaimyninių parapijų turčiams – be jokio sąžinės graužimo lupdavo iki 5 – 12 procentų nuošimčių. Milžiniška, tarsi pilis šventovė iškilo net 64 metrų ilgio ir 36 metrų pločio, puošniais skliautais, juos lakančiomis kolonomis, trinavė – bazilikinio tipo.
Bene 1909 m. lapkrityje pirmas Šv. Mišias anykštėnai šventė vadovaujant savam, anykštėniškos kilmės prelatui Antanui Poviloniui, atvykusiam iš Kauno. Konsekracijos apeigas atliko tik 1914 m. gruodžio 8 d. atvykęs Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius.
Tragedijos
Po Pirmojo pasaulinio karo audroms siaučiant vykusios šventės, jau kitų metų vasarą vokiečių kareiviai aukštuosius bokštus susprogdino. Nežinia, kur buvo ir ką veikė kunigai, maršalkos, nes nebuvo kam parūpinti išpirkos, gerų vaišių… Pritrūkę drąsos ir pasiaukojimo vardan šventovės. Dar didesnei tragedijai Kavarsko bažnyčią tuomet ištikus, klebonas kan. Petras Legeckas tiek susikrimto, kad pasitraukė – išėjo likusiam gyvenimui į tremtį, į nedidelę paskubomis Pienionių dvare įrengtą koplyčią…
Nelaimės vis persekiojo – 1928 m. kilus gaisrui, sudegė didysis altorius. Jį atstatęs meistras Vladas Čižauskas dar ir išdekoravo bažnyčios sienas, bet jo palikimo neliko, kai Povilas Andrijauskas, projektą pagelbėjus ruošti dailininkui Vladui Vildžiūnui bei Algiui Ladigai, dekoravo naujai.
Bokštus atstatė 1930 m. uoliam kan. Juozapui Norvilui rūpinantis. Bet jų smailės jau nebuvo tokios puošnios, ir net penkiais metrais pažemėjo. Prabėgus dar ketvirčiui amžiaus, 1956 m. vasarą, griaustinis žiebė į bokštą, kilo gaisras ir visas bokštas nudegė, didis reginys ir kulminacija kuomet bokšto viršūnė nusviro ir krito žemyn. Nors buvo gūdus sovietmetis, bokštas per porą metų buvo atstatytas.
Bokštai dar kartą remontuoti apie 2002 m., mat pastebėta, kad nupuvo „pieštukas“ – visą konstrukciją tvirtinantis centrinis stiebas. Darbavosi stogdengiai, aukštumininkai, kuriuos net alpinistais pavadindavo. Daugelis smalsuolių ropštėsi į prie pat kryžiaus sukaltą „krepšį“ – po apylinkes iš aukštai pasidairyti ir patirti, kokioje dauboje, tikriausiame Šventosios slėnio dubenyje, įsikūrę Anykščiai. Kopė tada aukštyn žmonių daugybė, kai kurie net su baime, kuri ant svyruojančių kopėčių užkopus drebuliu į kojas, rankas įsismelkdavo ir labai sunku būdavę tokius kopikus žemyn nukrapštyti. Tų metų Šv. Kalėdų šventėje anykštėnai nustebino visą pasaulį į bokšto viršūnę iškėlę papuoštą eglutę.
Menai Dievo garbei
Altoriai, paveikslai, sakykla, vitražai, šventoriaus įdomybės ir unikaliosios Kristaus Kančios stotys. Įėjus į šventovę verta pasigėrėti senomis, dar iš XVIII amžiaus užsilikusiomis klausyklomis. Puikus staliaus darbas, grakšti elegancija, taurus medžio tamsumas ir net įverti skirtingo medžio dalelių, taip pat ir juodojo ąžuolo, „inkliuzai“ su skriejančiu Šv. Dvasios balandžiu bei vilties žvaigžde ir žolynų ornamentais. Smagiai nuodėmių prisigėrusios, tikriausios relikvijos klausyklos, prie kurių, matyt, dar išdykėlis, pajuokiančių dainelių eiliuotojas jaunuolis, būsimas vyskupas A. Baranauskas nedrąsiai šnabždėdamas savo nuodėmėmis atsikratė.
Altorių ir sakyklos pjaustiniai, daugybe smailių kylanti aukštyn gotiškoji ornamentika, tai mokytesnių meistrų darbai – iš Aleksandro Zaborskio dirbtuvių Šiauliuose. Fasado kolonas puošia didžiųjų katalikiškosios kultūros anykštėnų biustai. Kabo biustai Antanui Baranauskui (skulptorius Henrikas Rudzinskas, 1957 m.), pirmojo lietuvių kalbos žodyno autoriui, mokytam jėzuitui Konstantinui Sirvydui (Jonas Meškelevičius, 1988 m.) ir atminimo lenta Klemensui Kairiui (Leonas Žuklys ir Liudvikas Tarabilda, 1982 m.) – uoliam ir talentingam kunigui, kuris visai jaunystėje pražuvo ištremtas po 1863 m. sukilimo tolimojoje Sibiro žemėje.
Senosios bažnyčios paveikslai yra keli užsilikę, pats nuostabiausias – Šv. Laurynas, dar kuklios vienuolės Teodoros Kriaučiūnaitės nutapyti Šv. Marijos Goreti ir popiežiaus Pijaus X paveikslai, dvi Vaidoto Žuko drobės: ypatingas – palaimintojo Jurgio Matulaičio, kur šventas vyras stovįs liepsnos liežuvių, didžios dvasios, artimo meilės ugnies apsuptyje… Visai kuklus čia atrodo Kanadoje gyvenusio kraštiečio Juozo Šaučiulio sukurtas ir dovanotas Švč. mergelės Marijos paveikslas, sudėliotas iš kelių dešimčių skirtingų rūšių medžio gabalėlių. Vargonų balkoną papuošė Vytauto Jakševičiaus lipdytos trimituojančių angelų figūros.
Arnotės Mackelaitės vitražai – atskira tema. Įeinančius per didžiąsias duris pasitinka parapijos globėjo Šv. Mato vaizdinys iš spalvoto stiklo gabalėlių. O į kitus, jau pačios šventovės aukštuose languose esančius, tarsi ir neatkreipiame didesnio dėmesio, o vertėtų. Vasaros saulėtą pavakarę saulė krenta per vitražų žaismą ir nuspalvintais, sulaužytais, sulietais spinduliais, dėmėmis, paveikslais krenta ant grindų, sienų šviesumo tylia, užburiančia grožybe.
Šventoriaus galerija
Monsinjoro Alberto Talačkos užmojai. Meno suvokimas, estetikos pajauta, bičiulystė su garsiais menininkais. Juk iškyla Vlado Vildžiūno Nazarietis, Antanas Kmieliauskas iš žvilgančio granito iškala monolitinį vienį, šeimos tvirtybę įprasminantį paminklą garsiųjų anykštėnų tėvams. Čia kai kas galėtų ir įsižeisti arba pasvarstęs suvokti, kad ir pats, kaip ir kiekvienas, esąs garsus. Mat žodis garsus labai neapibrėžtas. Garsus juk gali būti ne tik koks rimtas moksluose ar politikoje daug nuveikęs vyras, bet ir šmaikštuolis ir valkata…
Inkūnų bažnyčios statytojo, taip pat šios bažnyčios altaristos Jono Uoginto kapo paminklas – vėl nuostabiausia, baltučio marmuro Mergelės Marijos figūra. Savamokslio ir Dievo įkvėptojo meistro Algio Ladigos iš granito nukaltas didingas paminklas kan. Jurgiui Žitkevičiui dar ir Šv. Jurgio ant žirgo siluetu papuoštas, labai jau jis primena lietuvišką Vytį. Tačiau nuostabiausias iš nuostabiausių šventoriuje esančių tvarinių yra Rimanto Idzelio sukurtos Kristaus kančios stočių figūros. Kaip pasakodavo mon. A. Talačka, tą „auksinių rankų“ jaunuolį rekomendavęs garsusis Paberžės klebonas tėvas Stanislovas. Tai ir suradęs jam darbo – beveik dešimt metų (1981 – 1988 m.) darbavęsis palengva, kitų darbų neužmesdamas, bet sukūręs šedevrą. Medinės, šaržuotos figūros, užslėpta gili mintis. Mat čia surasi ir sovietinį milicininką, ir caro laikų kazoką, lietuves moteris ir nacio išvaizdos vos vos ūsuotą vyruką, iš padilbų žvelgiantį, sakytum, paprastuolį romų, bet iš teisų su didžia aistra kalantį vinis Kristaus nukryžiavimo dramoje. Dramatišką istorijos tarpsnį žymi ir naujausias šventoriaus meninis akcentas – kryžius 1863 m. sukilėliams ir juos rėmusiam Anykščių klebonui Ferdinandui Stulginskiui.
Vargonų pasaka
„Tikriausia nesąmonė, kad didžiausia monsinjoro Alberto Talačkos svajonė buvo įrengti naujus didingus vargonus“, – sakydavo aktyvus parapijietis Algis Ladyga. Tikino, kad didžiausias rūpestis garbiam dvasininkui buvęs žmonių išganymas. Vis dėlto čekiški mažyliai su savo penkiais balsais ir pedalu tokiai milžiniškai šventovės erdvei buvo pernelyg menki.
Planavo dar tarpukariu ir caro laikais ruošėsi statyti naujus, pasakojama, kad remontuojant klebonija surastas didelis popierinių caro laikų rublių lobis – buvę suaukoti pinigai vargonams. Buvo susirašinėjama ir su viena vokiečių kompanija dėl didesnio instrumento pirkimo, tačiau atsiradus progai 1999 m. sumaniai pasinaudota „vargonų donorystės“ programa ir atgabenti galingi vargonai iš Anglijos, Southemtono miesto baptistų bažnyčios. 1925 m. gamybos instrumentas – tikriausia didybė su 45 balsų dūdų vamzdynu, trijų manualų griežykla. Maestro Leopoldas Digrys įvertino instrumentą kaip vieną geriausių Lietuvoje, jau keliolika metų čia vyksta tarptautiniai vargonų muzikos festivaliai.
Dar viena meistrystė – vargonininko Rimvydo Griauzdės įkurtas kamerinis choras „Salve Cantus“. Jo nuostabioji programa ir gastrolės A. Baranausko mirties 90 metų jubiliejiniais 1992 m., po to istorinis giedojimas Romos panteone. Ketvirčio amžiaus koncertinė patirtis ir vis dar jaunatviška dvasia, giesmės, kurios žmogaus jausmus kelia Dievop.
Bokšto pasaka ir didelis noras pelnytis
Besiplečiant krašto kultūrinę politiką lemiančių piliečių kelionių po užsienius geografijai, kažkas kažkur pamatė, išgirdo ir nusprendė, naudojantis ES fondų pinigais, įrengti viename iš bažnyčios bokštų apžvalgos aikštelę. Nieko ypatingo – vos trys dešimtys metrų, aplink daug krūmynų, tačiau šis tas matyti. Didžioji atrakcija – lipti laiptais aukštyn, šį bei tą aikštelių pločiuose paskaityti, o jau viršuje žvalgytis ne tik į tolius, bet ir panosėje iškabintus vaizdinius su prierašais, kur ir ką regime. Bažnyčioje kaip prieš Kristaus laikus prekiaujama, sėdi pinigų mainytojai, muitininkai ir visokių niekučių pardavėjai. Visi sako gražu ir teisinga, bet pasidalinti iš bokšto atrakcijos suplaukusius pinigus vis sunkiau. Bokštų kultūra nusidriekė ir į Anykščių šilelį, o mūsų kultūros nešėjai įsigeidė labai prašmatnių, Romos bazilikų šventosioms prilygstančių lygiaverčių durų. Giliausias sunkmetis ir gebėjimas atskirti, kur yra pasaulietinis, o kur pasaulinis menas, juk sunku šventais vaizdiniais didelį durų plotą užpildyti.
Norisi ir šilumos žemiškosios, šildomų grindų, kad gaivios vėsos nesijaustų. Visai nepasveriant finansinių galimybių ir pastato sakralumo. Juk gali tai maldų valandai apsirengti kailiniais storiausiais ir ateiti į šventovę su žinojimu, kad čia ne komforto ieškoti reikėtų, bet nuolat sąžinę perkratinėti ir nuo nuodėmių vaduotis.
Katalikiška dvasia ir jos sergėtojai
Girdėjome, kad darbavosi uolūs kunigai Ferdinandas Uselis, Juozapas Vembrė, Juozapas Norvila, Vincentas Andrijauskas, Albertas Talačka, Stanislovas Krumpliauskas, daugybė jų buvo… Netobulą žmogaus prigimtį ištaisyti stengėsi – toliau nuo nuodėmių, nuo aistrų stūmė, daugiau pamaldumo, artimo meilės, mąstymo apie amžinybę įskiepijo…
Pamaldžiosios moterėlės – jų vis mažiau ir mažiau. Uolus zakristijonas, vienu buvo net Antanas Žemaitis, dabar jau pasikeitęs, visur ir visada patarnaujanti Ingutė. Iki tol taip pasiaukojamai besirūpinusi Reginute. Ji savo šypsena iš anų amžių, atrodytų, romiu pamaldumu ir nuolankiu buvimu – nepajudant be kitų pagalbos iš invalido vežimėlio. Mirtis. Du mažesnieji broliai – Arūnas, kuris jau retas svečias, bei nuolat besisukinėjantis, bažnyčios reikaluose esantis Antanas. Darbo ir gyvenimo pilnatvė. Legenda pavadintume ir vargonininką Rimvydą Griauzdę, kuris tiesiog Sumų aviacijos mokyklos bei malūnsparnio piloto licencijos teikiančias erdves iškeitė į tarnystės ir garbinimo giesme aukštumas amžinąsias.
