…aukštos kainos labai naudingos tai pačiai valdžiai…

Nežinau nė vienos piniginės reformos, valiutos keitimo, nuo kurio nebūtų nukentėję eiliniai gyventojai. Įvedant eurą Lietuvoje, buvo žadama, kad kainos dėl to nedidės. Žadėta gudriai, kad nepakils dėl euro įvedimo. Bet juk visada galima pasakyti, kad jos išaugo dėl, pavyzdžiui, žvirblių sulesto ryžių derliaus Kinijoje ar dėl to, kad tie patys kinai ėmė valgyti nebe pagaliukais, o naudodamiesi stalo įrankiais, galų gale visada galima apkaltinti verslininkus godumu. Kaip sakoma, norint mušti, pagalį visada surasi. Ir pateisinimą.

Tai tik technikos klausimas. Juo labiau kad aukštos kainos labai naudingos tai pačiai valdžiai, juk kuo brangiau perki, tuo daugiau mokesčių nuo to sumoki.
Prieš įvedant eurą, daugybė nepriklausomų analitikų (ne tų, kurie dirba bankuose ir todėl akivaizdu, jog nepriklausomais negali būti vadinami) perspėjo, kad kainų augimas įvedus eurą – neišvengiamas. Jie rėmėsi pavyzdžiais tų valstybių, kurios įsivedė eurą anksčiau nei Lietuva. Vien ką liudijo tuo metu padažnėję latvių vizitai apsipirkti į Lietuvos pasienio miestus, kaip kad dabar lietuvių kelionės į Lenkiją? Ne dėl pagerėjusio gyvenimo, akivaizdu.
Daug kas įvedant eurą prognozavo, kad perkamoji galia smarkiai mažės, pagal perkamąją galią euras taps lygus litui, o ne 3,45 lito. Tuo metu tai iš tiesų atrodė pernelyg radikalūs, gal net kvailai skambantys perspėjimai. Kai interneto žvaigžde vadinama Monika Šalčiūtė, prieš įvedant eurą, laidoje pas žurnalistą Andrių Tapiną įvardino, kad jei laimėtų kokių 30 tūkstančių eurų, skubėtų juos investuoti, nes „dabar ta suma būtų didesnės vertės, nes vėliau euras bus lygus su litu“, – iš jos tyčiojosi visi, kas netingėjo arba tikėjo tuo, ką žadėjo valdžia. Žvelgiant dabar jau akivaizdu, jog ji buvo teisi, arba buvo labai arti tiesos. Kalbėti apie patyčias, kurios sklido iš visų kampų, net neverta, patyčių kultūra, kuri gali būti labai naudingai išnaudojama žlugdant „netinkamas“ nuomones, turėtų būti atskira tema. Buvo teigiančių, kad patyčios buvo viena iš priežasčių, kodėl iš viešojo politinio gyvenimo pasitraukė intelektualai. Taip, ši sistema ištobulinta ir kartais galima net įtarti, jog ji koordinuojama.
Drastiško kainų kilimo įvedus euro nemato turbūt tik koks statistikos departamentas, kurio pateikiami duomenys dažnai kelia klausimą, kaip gali būti  nuostabi statistika, jei kainos parduotuvėse, o ypač paslaugos, akivaizdžiai smarkiai brango? Kita vertus, žinant, jog statistika skaičiuojama vertinant tik tam tikrų prekių ar paslaugų krepšelį, visada tuo galima žaisti. Kita vertus, kai oficialiai pripažįstama itin maža infliacija, nekyla būtinybės didinti pensijų ar pašalpų, juk kam – kainos daugiau ar mažiau stabilios, pragyvenimas „nebrangsta“.
Iš vardintų euro įvedimo privalumų turbūt nė vienas tiesiogiai nežadėjo, jog eilinių darbuotojų ar pensininkų pajamos pagal perkamąją galią bent liks tos pačios. Visi argumentai buvo globalizaciniai, kalbėta apie tai, kad nereikės keisti valiutos ir valstybė galės skolintis pigiau, kad valstybė ar verslas sutaupys pinigų. Taip pat kartota mantrelė apie didesnį patrauklumą investuotojams, nors jau dabar galima išgirsti, kad Lietuva tampa per brangi šalis kurti darbo vietas, kad jau reikia įsivežti imigrantus, kurie dirbtų pigiau už lietuvius. Išeitų, kad ir tos mistinės investicijos gyventojams nieko gero nežada. Net atvirkščiai – kuo toliau, tuo daugiau gyventojų pasirenka emigruoti, mąstai seniai pasiekė kritinį lygmenį, tiesiog nebėra į ką investuoti, gal tik į žemės ūkį.
Valdžia giriasi, kad šalyje po euro įvedimo kyla atlyginimai? Bet gal reikėtų sakyti iki galo – kyla nedaugeliui, o ir tas statistinis kilimas greičiausiai labiau sąlygotas privalomo minimalaus atlyginimo padidinimu. Jei minimalaus atlyginimo padidinimas stipriai paveikė statistiką, tai tik dar kartą patvirtina, kad realiai ekonominė padėtis šalyje bloga. Neišvengiamai ateisianti kita ekonominė krizė vėl bus itin skausminga, gal net skausmingesnė už paskutiniąją.
Tad ar euro įvedimas iš tiesų atitiko eilinių žmonių interesus? Tačiau ar kas apie tai galvoja? Net „valstiečiai“, į Seimą išrinkti daugiausia kairiųjų balsais, kaip ir visos iki šiol buvusios valdžioje partijos, ekonominiais klausimais virto eiliniais neoliberalais.
Kiek į valdžią pakliūnančios partijos įgyvendina rinkėjų, o ne neaišku kieno interesus? Vienas iš pirmojo mitingo 1987 metais prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje, kuriame buvo pasmerktas Molotovo- Ribentropo paktas, organizatorių Petras Cidzikas šiemetiniame minėjime rėžė aštriai: „Ne Vladimiras Putinas mums pavojingiausias. Mūsų valdžioje – pilna išdavikų. Tai išdavikų valdžia <…> Genocido tyrimų centras buvo paskelbęs, kad liustraciją dėl bendradarbiavimo su KGB turi pereiti apie 120 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Paskaičiuokime, kiek daug tikimybių, kad jie užima svarbius postus, o ką valdžios padarė su Lietuva – baisu, emigravo dešimtys tūkstančių“, – disidentą citavo portalas lrytas.lt.
„Nė­ra nė vie­nos par­ti­jos Lie­tu­vo­je, ku­ri tu­rė­tų bent iš to­lo ką nors pa­na­šaus į po­li­ti­nę Lie­tu­vos vi­zi­ją – kas yra lie­tu­vių tau­ta ir vals­ty­bė, ko ji tu­ri siek­ti. Lie­tu­vos ne­lai­mė yra tai, kad ją be­veik 30 me­tų val­do va­di­na­mie­ji pra­ktiš­ki žmo­nės su kur­mio aki­ra­čiu.
Kaip vei­kia Eu­ro­pa? Dau­gy­bę me­tų prieš „Bre­xit“ ga­lin­giau­si Ang­li­jos uni­ver­si­te­tai skai­čia­vo Eu­ro­pos Są­jun­gos rai­dos sce­na­ri­jų. Ką vei­kė mū­sų va­di­na­mie­ji po­li­ti­kai? Kai bu­vo pa­siū­ly­ta įsi­ves­ti eu­rą, bu­vo sa­ko­ma, kad žmo­nės bus pa­vers­ti skur­džiais, nes, ži­nant kai ku­rių vals­ty­bių sko­las, rei­kė­jo, kad bū­tų jas dau­giau den­gian­čių­jų. Tuo tar­pu Do­nal­das Tus­kas, bū­da­mas Len­ki­jos prem­je­ru, pa­sa­kė, kad Len­ki­ja eu­ro neį­si­ves. O kai jį iš­rin­ko į aukš­tą po­stą Eu­ro­pos Są­jun­go­je, jis at­vy­ko į Lie­tu­vą ir pa­svei­ki­no mus su eu­ro įve­di­mu. Mes net ne­be­su­vo­kia­me, iki kiek mes esa­me smu­kę mo­ra­liai, po­li­tiš­kai, in­te­lek­tua­liai“, – ne mažiau aštrią nuomonę gyventojų interesų ignoravimu skrastas.lt portale išsakė Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, filosofas, profesorius Vytautas Radžvilas.