Bardas K. Jakutis: saugumiečiai mane vaišino kramtomąja guma ir siūlė šnipinėti savo dėdę kunigą

„Mano dainų istorijos – tai mano gyvenimas, kuriame yra ir juodo, ir balto“, – sako bardas, dainų autorius ir atlikėjas Kazimieras Jakutis-Pagulbis. Dainas tarsi dienoraščius vartantis kūrėjas prisimena svarbiausius savo gyvenimo įvykius, kuriuose būta ir KGB verbavimo, o taip pat – tėviškės prisiminimai, per dainas pasakojama šeimos istorija.

Nuo vasario 16-osios K. Jakutis kviečia į savo autorinių dainų koncertus. Juose, skirtingai nei kituose, skambės tik jo paties žodžiais sukurtos dainos. Rinkdamas būsimojo turo dainas menininkas sako tarsi laiku sugrįžęs beveik penkiais dešimtmečiais atgal – tiek laiko jau praėjo nuo pirmosios jo parašytos dainos.

– Kazimierai, ar prisimenate, kaip gimė jūsų pirmoji daina ir kokia ji?

– Dainą „Aš tau pirmai melavau“ sukūriau beveik prieš penkis dešimtmečius, ją dainuoju ir dabar. Sunku patikėti, kad praėjo tiek metų! Man buvo aštuoniolika, o tekstas gimė Visagino autobusų stotelėje. Dainą rašiau merginai, savo pirmajai meilei. Beje, neseniai sužinojau, kad pernai ji mirė.

Vėliau sekė kūrybinė pauzė. Esu kilęs iš Aukštaitijos, Kalviškių. Baigęs vidurinę mokyklą išvažiavau mokytis į tuometinę žemės ūkio akademiją Kaune. Numanyti negalėjau, kad čia pateksiu į KGB akiratį, kad mane verbuos.

– Kaip tai nutiko?

– Kai atvažiavau mokytis į Kauną, prieš šešerius metus buvo susideginęs Romas Kalanta, o ši istorija – nepamiršta, nors garsiai apie tai kalbėti negalėjome. Tačiau bendrabutyje dažnai padainuodavau antitarybines dainas. Vienos iš jų žodžių fragmentus atsimenu: užtemo dūmais Lietuva, kai degė Romas Kalanta. Mane paskundė saugumiečiams. Netrukus sulaukiau kvietimo pasikalbėti.

Kamantinėjo gerą pusdienį ir pirmą kartą gyvenime pajutau, ką reiškia psichologinis spaudimas, kaip jis daromas. Kai atėjau į kabinetą, jau buvo paruošta sutikimo bendradarbiauti su KBG forma, kurią man teliko tik pasirašyti. Patys įvardijo, kad į jų akiratį patekau dėl antisovietinių dainų.

– Žinojote, kas jus įskundė?

– Ne, tačiau buvo sakoma, kad iš trisdešimties žmonių vienas bendradarbiaudavo su KGB. Saugumiečiai siūlė šnipinėti savo dėdę kunigą, kuris buvo aktyvus antitarybinis veikėjas. Turėjau jiems pranešinėti, ką jis kalba, ką daro. Jei nesutiksiu, sakė saugumiečiai, būsiu išmestas iš akademijos.

Tada mokiausi dar tik antrajame kurse. Labai aiškiai prisimenu tąsyk aplankiusį jausmą: velniop akademiją, bet šuniu aš nebūsiu. Gal jie bepročiai?

Saugumiečiai siūlė dar pagalvoti, aiškino, kad man pokalbio metu neva išpasakojo daug paslapčių, todėl kelio atgal aš neturiu. Privalau pasirašyti, nes jau esu kaip bendradarbis.

Nepasirašiau, išėjau, o saugumiečiai dar liepė pagalvoti. Stresas buvo didžiulis, susitaikiau su tuo, kad būsiu išmestas iš akademijos. Tačiau taip nenutiko, o vėliau dar du kartus sulaukiau kvietimo pasikalbėti. Saugumiečių tonas buvo jau švelnesnis. Antrą kartą susitikome tuometinio „Baltijos“ viešbučio kambaryje, vienas iš jų siūlė pasivaišinti iš užsienio atsivežta kramtomąja guma, kuri Lietuvoje buvo deficitinė prekė. Neėmiau, bijojau, kad nebūtų ko pridėję į vidų. Bandė vilioti įvairiomis lengvatomis, gyvenimo gėrybėmis, kelionėmis į užsienį. Tačiau kai nesutikau – tuo viskas ir baigėsi, o iš akademijos neišmetė.

– Baigęs studijas gavote paskyrimą į Jonavą. Būtent su šiuo miestu yra susiję daug jūsų kūrybos etapų?

– Taip, studijų metais ilgą laiką savo kūrybos dainų negrojau, o kai atvažiavau į Jonavą – įsiliejau į dainuojamosios poezijos klubo „Mūza“ kolektyvą. Prasidėjo mano kūrybinis kelias, savų dainų kūryba.

Tačiau būta ir sunkių prisiminimų. Kartą su klubo „Mūza“ merginomis vykome į pilietinės dainos festivalį Alytuje. Įvyko avarija – man išvažiavus į priešpriešinio eismo juostą susidūriau su krovininiu automobiliu. Viena iš merginų patyrė tik lengvus nubrozdinimus, mane vos atgaivino, o kita mergina – Rasa – žuvo vietoje.

Kalbant apie kūrybos etapus – jų buvo įvairių ir daug, kartais – ir su ilgomis pauzėmis.

– Turbūt galima sakyti, kad prisimindamas savo gyvenimo įvykius galite susieti juos su dainomis?

– Daug susijusių dalykų, tarsi vartytumei dienoraštį. Dainoje, kurios žodžių autorius esi pats, daugiau tavęs. Be jokios abejonės, išjauti bei perteiki ir kitų poetų, kurių tekstais dainuoji, žodžius. Skleidi panašią emociją, ką norėjo perduoti autorius, bet – tik panašią, nes nėra dviejų visiškai vienodai jaučiančių žmonių, nėra dviejų vienodų išgyvenimų.

– Jūsų nuomone, ar žmogui, atėjusiam pasiklausyti dainų, yra svarbu, kas teksto autorius?

– Manyčiau, dvejopai. Vienam svarbu, kitam – gal ir nelabai. Tačiau džiugina, kad dalis mano klausytojų mano kūrybą išjaučia, domisi, kas dainoms rašo tekstus, kokia dainų istorija, sulaukiu daug atgalinio ryšio. O aš ir nevengiu dalintis, todėl mano koncertai labiau primena autorinius vakarus, kuriuose nestinga ir pokalbių. Kartais gal – net pernelyg atvirų.

Būsimajame ture atvirumo, manau, bus dar daugiau – juk kalbėsiu būtent apie savo dainas, savo tekstus. Tuo pačiu – ir apie savo gyvenimą, nes daug dainų atliepia tam tikrus įvykius. Tekstai susiję su mano gyvenimu, koks jis bebūtų – juodas ar baltas. Bet tai mano gyvenimas.

– Kodėl apskritai toks sumanymas: dainuoti tik savo dainas?

– Kartą iš vieno gerbėjo išgirdau pastabą, kad esą nieko nekuriu pats, tik perdainuoju kitų poetų tekstus. Ši mintis paskatino gerbėjams pristatyti tik savo kūrybą. Iš viso pagal savo tekstus esu parašęs apie trisdešimt dainų. Tarp jų – ir klausytojų pamėgtos „Neišeik“, „Ruduo“, „Mergaitei debesų“, „Gruobliui“, „Jei negaliu aš turėti tavęs“, „Tėviškės dangui“ bei kitos.

Savo kūrybos koncertuose pasirodysime su akustine grupe – pritariančiąja vokaliste Vaida Jakutienė, Gediminu Legu  (ritmas) ir Aurimu Driuku (gitara, klavišiniai). Šis autorinis turas žymi ir jubiliejų – šiemet sukanka 20 metų, kai pradėjau savo solinius koncertus.

– Kuriate nuo ankstyvo amžiaus. Ar kūryba jums padeda išgyventi sudėtingus etapus?

– Kiekvieno žmogaus gyvenime būna sudėtingų etapų, išgyvenimų, emocijų. Manasis – ne išimtis. Ne kartą esu kūręs iš vidinio nerimo. Atrodo, parašai tekstą – ir nerimas sumažėja. Rašymas mane gydė.

Kai kurie eilėraščiai virto dainomis, kai kurie – liko tik man, o dalis mano kūrybos sugulė į knygą „Apeiginė liepa“. Ją, paskatintas amžinybėn jau iškeliavusio bičiulio Alfo Pakėno, išleidau 2006-aisiais.

Tačiau visai kitas kūrybinis procesas vyksta tada, kai yra melodija, kuriai reikia parašyti tekstą. Viena iš naujausių mano dainų – „Gėlė plaukuose“. Su kolega Aurimu Driuku prie muzikos ir teksto dirbome visą dieną, tačiau vis netenkindavo rezultatas.

Galiausiai tekstą pagal nurodytus raktažodžius paprašėme sukurti dirbinio intelekto. Jis sukūrė, aš padainavau. Iš ryto atsikėlęs supratau, kad netinka. Blogai, nes ne mano, ne tai, ko reikia. Tuomet sėdau ir parašiau savo tekstą. Žodžiai, atrodo, pas mane atėjo patys.