Marselis Prustas parašė knygą „Prarasto laiko beieškant“ atsikandęs bandelės, o aš šias eilutes rašau, prisiminęs, kaip kraustydamas garažą radau butelį „Anykščių“ mineralinio vandens. Ir ėmiau svajoti apie gyvenimą Anykščiuose. Aišku, dažniau svajojame vaikystėje, bet kodėl dabar nepabandžius?
Marselis Prustas parašė knygą „Prarasto laiko beieškant“ atsikandęs bandelės, o aš šias eilutes rašau, prisiminęs, kaip kraustydamas garažą radau butelį „Anykščių“ mineralinio vandens. Ir ėmiau svajoti apie gyvenimą Anykščiuose. Aišku, dažniau svajojame vaikystėje, bet kodėl dabar nepabandžius? Sakykim, pabundi iš ryto, išgeri Anykščiuose augintų vaistažolių (dabar gripas siaučia) arbatos, po to ant Anykščiuose keptos duonos užtepi Anykščiuose sumušto sviesto (jei geri kava įsipili Anykščiuose fasuoto pieno). Per pietus išgeri virškinimui gerinti mineralinio vandens, ne kokio „boržomio“, o vietinio, kurortiniuos Anykščiuos išgaunamo.
Bet pala pala, juk visa tai buvo, mes praradom ne tik laiką, bet ir viską, ką turėjom – supratau radęs „Anykščių“ mineralinio vandens butelį… Mums vis primenama, kad nuodėmė yra žiūrėti į praeitį ir ilgėtis, tačiau, mano galva, nereikia būti naiviems ir staiga imti neigti – oi kaip buvo blogai, kai Anykščiuose darbo vietų buvo daugiau negu galinčių dirbti, kaip žiauriai engė, kaip gyvent nedavė…
Mūsų valdžia vis dainuoja seną dainelę, kad už darbo vietų kūrimą jie neatsakingi. Suprantu, kad vienintelis jų galvos skausmas yra kaip peršiūpeliuoti pinigus iš vienos biudžeto eilutės į kitą… Bet ar tikrai taip? Sakykim, gal ir utopinė buvo Vytauto Galvono idėja žuvis veisti, tačiau faktas lieka faktu – sklypo nebuvo ir nieko nepadaryta, kad verslas galėtų Anykščiuose įsikurti. Taigi, ar tikrai jau tokia niekuo dėta mūsų valdžia? Nors ji nieko ir negali, tačiau štai Anykščių rajono savivaldybės administracija paskelbė, kad nuo kovo 1 dienos piniginės socialinės paramos gavėjai bus pasitelkiami visuomenei naudingai veiklai atlikti. Taigi, asmenys, kurie atsisakys dirbti visuomenei naudingus darbus, praras teisę į piniginę socialinę paramą.
Kitaip sakant, vaizdai bus tokie, kaip per legendinius Šūriko nuotykius, kai gavę parų piliečiai buvo kalbinami dirbti – prie seniūnijų išrikiuos socialinės paramos gavėjus, išeis ne milicijos kapitonas, o koks valdininkas ir ištars kultinę frazę: “Nu, graždanie alkoholiky, tunijadcy, kto chočet parabotat?“ (Na, piliečiai, alkoholikai ir tinginiai, kas nori padirbti?).
Skirtumas tik toks, kad tarybiniais laikais tai buvo kaip perauklėjimo priemonė nusikaltusiems, o dabar tampa vergovės dalimi. Tauta verčiama vergais. Žinoma, galima prieštarauti, nes tikrai pažįstate, kokią Antosę arba Joną, kurie tik geria ir pašalpas gauna. Blogi žmonės, tinginiai ir t.t. Iš vienos pusės tokių visada buvo ir bus, net ir šalyse, kur socialinė apsauga kosminio lygio, yra tų, kuriems patinka gyventi asocialiai.
Tačiau nepamirškime, kad valdžia nuosekliai darė, kad tik dauguma piliečių taptų socialiai remtini. Pirmiausia, jeigu jie turėjo 3 hektarus žemės, jie negaudavo nei pašalpų, nei jų vaikai nemokamo maitinimo. Žmonės buvo priversti išparduoti savo žemes, gyvulius, nors ir gyveno kaime. Likti tais, kurie neturi nei kur, nei kaip išgyventi – socialinė pašalpa atnešdavo stabilesnes pajamas. Pasekmė – kaimo mokyklose jau vos ne 60-80 procentų vaikų gauna nemokamą maitinimą. Vadinasi, tai šeimos, kurios neturi žemės ir turto. Taigi, netgi kaimo gyventojus valdžia sugebėjo nuvaryti nuo žemės ir priversti, kad jie nedirbtų. Nebuvo tokio laiko, kad lietuvis nedirbtų, jeigu jam neapsimokėtų. Bet tvarka buvo tokia, kad dirbti tapo nepakeliama.
Dabar naujas etapas – vergaukite, tinginiai, eikit šluoti gatves, krūmus kirskit, kanalizacijoje murkdykitės, nes jūs jau esat kaip ir tie, kurie buvo pasodinami tarybiniais laikais milicijoje parų, nusikaltėliai ir visuomenės atmatos.
