Budrių bendruomenėje „pečiaus“ diena tapusi viena iš įdomiausių švenčių šiemet vėl sulaukė nemažai susidomėjimo.
Šventės rengėja – biblioteka, jau prieš mėnesį iškėlė šventės tikslą: surengti šventę, kurioje atsispindėtų senolių sveika mityba, gaminimo tradicijos, o konkursiniai patiekalai turės būti pagaminti iš Liudvikos Didžiulienės-Žmonos „Lietuvos gaspadinė, arba Pamokinimai, kaip prigulinčiai suvartoti Dievo dovanas“ knygos receptų. Prieš šventę buvo parengti vokai, kuriuose buvo kvietimai ir užduotys iš minėtosios knygos. Išsitraukę užduotis dalyviai skubėjo skaityti receptus ir juos ruošti. Kas autentiškai gamino, kas rizikavo, o kas šiek tiek savo kūrybos pridėjo.
Šeštadienį, vakarop, susirinko gana gausus būrys dalyvių su pagamintais valgiais. Šventę atidarėme kiekvienas laikydamas rankoje kaimiškos duonos riekelę, linkėdami vieni kitiems draugiškumo, sveikatos, Dievo palaimos. Susirinkusieji pasakojo istorijas, koks ryšys vaikystėje ir jaunystėje juos siejo su kaimiškais „pečiais“. Įdomiausia istorija buvo papasakota Stasės Rulevičienės, kur „pečius“ minimas kaip ne tik, kaip šeimos valgių gamintojas, bet kaip ir gydytojas vyresniems, pavargusius sąnarius ir stuburą gydyti, o mažiesiems tai buvo žaidimų ir mokymosi vieta. Močiutės, kurios prižiūrėdavo vaikus, tose vietose skaitė vaikams pasakas ir raides pažinti mokė. Gražią istoriją apie duonos minkymą papasakojo ir Anykščių savivaldybės vicemeras Dainius Žiogelis. Pasirodo kaimiškos duonos skonis ir gaminimas jam gerai žinomas. Deja, ne viena papasakota istorija priminė, kad labai greitai užmirštame kokia sveika ir saikinga buvo mūsų senolių mityba. Gaila, bet valgymas patampa greitas ir nereikšmingas dalykas, o juk mūsų senoliai subūrę pietums ar vakarienei visą šeimą, malda padėkodavo už gėrybes ant stalo. O čia tautinį valgį cepelinus – žargonu „cepakais“ vadina. Šašlykai – šašlais pravardžiuojami.
Atėjus laikui pasakoti, kaip sekėsi gaminti valgius pagal gaspadinės receptus, juoko buvo iki soties. Smagiausi buvo mūsų draugai iš Levaniškio „Abipus Nevėžio“ bendruomenės. Jiems užduotis buvo iškepti šventinį pyragą „Bobą“. Pasakotoja sakė, kad kepė ne vieną, bet tris „Bobas“. Pirma boba suzmeko, antra suskilo, na o jau trečias kartas kaip visad nemeluoja, išėjo puošni ir skani. Kas ragavo, pirštus laižė ir Levaniškiečių „Bobą“ labai gyrė. Anot svečių, kai pradedi kepti, negali sustoti, tokios matot Levaniškiečių gaspadinės, todėl jos dar sugalvojo „pečiuje“ visą kiaulę iškepti, tiesa – netikrą, o iš tešlos ir faršo. Nenusileido ir Budriečių gaspadinės ir gaspadoriai. Čia ant stalo puikavosi senovinė gira, Sauliaus ir Linos kugelis iš sagonėlio išgaravo akimirksniu. Buvo dar virtinių, raugintų produktų. Na o sūriai, pakepti ant kaimiško sviesto… Kas ragavo, minėjo, kad burnoje net tirpsta, o „pečiuje“ kepti ir troškinti švilpikai, kaip sakė ragautojų komisijos ekspertė Stasė: jų paragavus ne tik švilpaut, bet ir dainuot norisi!
Tokie tie smagumai ir gardumai vyko „pečiaus“ dienoje.
Tad linkime neužmiršti ir patiems prisiminti, kaip paprastai ir skaniai gamino mūsų senoliai.
Valentinas Gudėnas
Anykščių Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos inf.
