Butėnų pieninės džiazas

Pieninė kaip pulsas, ten kadaise susirinkdavo visi, kasryt bent jau po vieną iš kiekvieno kiemo, juk kiekviena močiutė gebėdavo išlaikyti karvę ir kasdien nunešti nors keletą litrų pieno. Butėnų grietinės nugriebimo punktas oficialiai atvertas 1930 – iais. Daug įdomybių buvo per tuos dešimtmečius, prabėgus beveik šimtmečiui, po daugelio revoliucijų bei pasikeitimų, nors ir ne istoriniame pastate, bet pieninė vis dar veikia ir rytais joje labai įdomu.

Buvo metas, kai specialioje krosnies šildomame mūriniame baseinėlyje sustatytuose bakeliuose sušildę pieną išsukdavo – išskirdavo grietinę. Kiekvienas savo, su nelengvai išjudinamu garsios firmos „Alfa Loval“ separatoriumi. Po to grietinę supylę į bidonus, gabendavo į Svėdasų pieninę „Laimė“, kur puikiausiais įrengimais sumušdavo aukščiausios kokybės eksportinį sviestą. Už parduodamą grietinę ūkininkai gaudavo didžiausias ir nuolatines pajamas, metų pabaigoje bendrovei paskirstant pelną sulaukdavo ir priemokų. Liesas pienas ūkyje buvo suvartojamas penint bekonus, kurie taip buvo neblogas pajamų šaltinis. Pieninė gi buvo bendras visų pieno gamintojų, kooperatinis turtas. Tarpininkų beveik nebuvo – per valstybinį „Pienocentrą“ sviestas keliaudavo į visą pasaulį, daugiausiai į Vakarų Europą, tačiau pasiekdavo net Palestiną bei Afrikos šalis. Pats geriausias lietuviškas sviestas.
Patenkinti Butėnų sviestininkai įsigijo ir grūdų valymo mašinų, net tuo metu retą „gyvatuką“, kuriuo kviečių ar kitokių javų sėklai išsivalyti suvažiuodavo ūkininkai iš plačios apylinkės. Iš pelno kartais surengdavo vaišes, paskyrę visą metinį kooperatinį 1939 metų pelną, gerokai prisidėjo tveriant kaimo kapines betonine tvora.
Pokariu palengva visi pieno supirkimo rūpesčiai buvo vietinio kolchozo reikalas, juk kartu su žmonių sunešamu pienu čia pakliūdavo ir iš kolektyvinio ūkio fermų suvežamas. Iš čia pienas buvo gabenamas jau į valdišką Svėdasų pieninę. Skardžiabalsis vienišius, „senbernystės knygos“ sergėtojas, legendinis pienininkas Aloyzas Mikėnas darbavosi kruopščiai.
Pieninėje susirinkdavo veik iš kiekvieno kiemo po vieną, kai kas užtrūkdavo ir ilgesnei valandėlei pasikalbėti, į pieninę, kaip į kokią žinių agentūrą, suplaukdavo ir būdavo paskleidžiamos naujienos. Čia net ir papolitikuodavo. Sugrįždavo žmonės iš pieninės jau visas vakarykštes naujienas, bei jaunimo vasaros naktų išdaigas žinodami. Kartais linksmi, o kartais ir šiek tiek susikrimtę…
Pirmaisiais nepriklausomybės metais, tuoj po 1990 – ųjų, kaime vienu metu veikė net dvi pieninės – Anykščių bendrovės „Šlavė“ ir palengva visus konkurentus nuo kelio šluojantis „Rokiškio sūris“. Šios supirktuvės iš pradžių veikė nupirktoje senosios Elenos Valuntienės trobelėje, po kurią laiko ją nugriovus atsirado tipiškas, modernių formų, kilnojamas punktas, kuris tebestovi, tebeveikia ir šiandien.
Kelis metus konkuruoti bandė Kupiškėnų bendrovės „Muštuvis“ supirkimo punktas, tačiau po kelių metelių galiausiai pasiliko vieninteliai rokiškėnai. Kiek moka, tiek ir gerai, taip pasigodoja smulkūs, kelių karvių šeimininkai. O moka juk labai menkai, šią vasarą kaina buvusi bene 16 centų už bazinio riebumo žaliavinio pieno kilogramą. Šiokia tokia paslaptis, tačiau daugiau pieno į punktą atgabenantys, daugiau karvių laikantys gali derėtis ir išsidera didesnes kainas. Sakytumėm – neteisinga. Gaila, tik mūsų žmonėms trūksta sumanumo, verslumo, jie verčiasi taip, kaip per daugelį metų įpratę – pamelžia ir nunešę -parduoda. O juk galėtų namie gaminti sūrius, varškę, mušti sviestą, juk tikri naminiai produktai dabar jau nežemiškai paklausūs.
Tačiau tuomet nebeliktų pieninės poezijos, vasaros rytmečių joje žavesio. „Rokiškio sūrio“ pieno supirkimo punkto vedėja Danutė Mikuckienė atrakina duris – jaukios, tvarkingos, ofisą primenančios supirktuvės. Ji uoliai darbuojasi, ji paslaptingai šypsosi, ji geba įdomiai  pakalbėti…
Kadaise gi patogiausias sodžiaus pienovežio transportas buvęs dviratis arba motociklas, dabar gi atsirado daug daugiau automobilių, tačiau tebenaudojami įvairiausi rateliai, o Jonas Klimas atvažiuoja su arkliu.
Rytmetys prie pieninės visuomet įdomus. Štai Mikucko Antanas ar jų Jonukas atveža bidoną su trupučio iš pačio Kėkštagalio pakraščio, Vilučio Dangeras atlekia su pora bidonų. Jis kiek palinkęs meta žemėn beveik surūkytą cigaretę, vikriai sutempia savo gerą į supirktuvę, perpila į pieninės žvilgantį baką, deda ant svarstyklių. Punkto vedėjai pasvėrus, duomenis užrašius, pila į didžiulį šaldytuvą. Žvirblio Kęstutis atveža bidoną ant patogių, lengvai riedančių ratelių. Jis mažai beparduoda, daug ką suvartoja namie. Jonas Klimas su darbščiąja žmona Vita atrieda arkliu. Kumelaitė spėriai lekia nuo kalno, linksmai nusiteikusi, stipriai įtempia vyras vadeles, sustabdo. Iškelia kelis bidonus, jie melžia dešimtį karvių. Rimkaus Vaido nematyti, tačiau atvažiuoja Laima Jakubonienė, jai padeda Vita ir jos abi ištraukia iš automobilio bagažinės bidoną pieno. Pienas sveriamas ir laisvai liejasi į šaldytuvo gerklę. Veikiai keliaus į Rokiškį, o ten iš jo išspaus tikrąją naudą – bus sviesto, bus pieno, rūgpienio, bus ir sūrio…
Tačiau skaudina sodiečius kainų menkumas. Veik visoje Europoje nuskambėjo Lietuvoje trinktelėjęs smarkiausias, šių metų rudenį įvykęs sviesto kainų šuolis. Pabrangę vos ne per pusę. atrodytų, kad ir pieno pardavėjui turėtų pinigai pasipilti. Tačiau visai neseniai pasigirdo žinią, kad pienininkai kalbėsis su ūkininkais dėl… žemesnių supirkimo kainų. Mat Europoje pieno žaliavos perteklius. Kaip tokius dalykus suprasti? Kodėl tada mes ėjome į Europą, kodėl siekėme įsijungti į bendrą rinką, naudoti bendrą valiutą? Ar neprivalo šiuos ūkinius, tačiau ir socialinę kaimo ateitį lemiančius  procesus, nors šiek tiek reguliuoti valstybė? Antanas Mikuckis paaiškina kodėl jis laiko keturias karves. O gi todėl, kad gyvena ne tik su žmona, bet ir subrendusiu sūnumi, kad pensija nesiekia nei dviejų šimtų eurų – jam kaip daugeliui „nusuko“. Tie pieno centai susideda į eurus ir padeda kaime išgyventi.
Kęstutis Žvirblis pensininkas, kartu su žmona Rimanta laiko porą puikių karvių. Jei būtų kiti laikai, iš pajamų už pieną būtų galima neblogai verstis, tačiau dabar tai menkos pajamos, o dalį pieno jie sunaudoja namuose – pasigamindami naminio sūrio, sviesto. Gerai, kad abu jau pensininkai ir ganėtinai sveiki: gali ir nori dirbti.
Vita Klimienė neįprastos tvirtybės ir darbštumo beveik šešių dešimčių metų amžiaus moteris. Milžino jėga, kantrybė ir darbštumas – tikriausieji tos garbingos Vilučių giminės genai. Vyras menkai tepadeda, jau neleidžia sveikata. Stebėtina, kad visai neseniai kasdien po du kartus savo karvutes melždavo rankomis. Jos transportas, dviratis bei į vežimą įkinkytas arklys. Nežinia pagal kokią metodiką, bet, matyt, būtų galima būtų paskaičiuoti, kokius turtus iš jos triūso ir prakaito susikrovė monopolistai. Kad kitokioje visuomenėje, kitokioje ūkio tvarkoje iš savo darbo būtų buvusi turtuolė. Dabar gi neprasigyveno – nei trobos, nei kiemo vaizdinys per tuos dešimtmečius veik nepasikeitė.
Nors yra kaime gal pora verslesnių moterų, kurios už centus savo gardaus ir gero pieno neatiduoda – slegia sūrius, suka sviestą, kuris daugeliui labai reikalingas. Tai ne pirktinis… Buvo net kalbų, kad bendruomenė galėtų inicijuoti kokios nors kultūrinio paveldo sūrinės ir sviesto gamybos cecho įrengimą, bet stokojant iniciatyvių žmonių, smulkiam verslui nelabai palankioje aplinkoje, tai beveik neįmanoma.