Internetiniame portale www.bernardinai.lt pasirodė buvusio Anykščių savivaldybės administracijos atstovo spaudai Mykolo Gudelio publikacija. JAV gyvenančio ir studijuojančio M.Gudelio tėvai įsikūrę viename Anykščių seniūnijos vienkiemių, o jo tėtis Algimantas Gudelis kuris laikas dirbo „Anykštos“ maketuotoju.
Jums pateikiame „Bernardinų“ parengtą straipsnio preambulę ir M.Gudelio pamąstymus.
Šio straipsnio autorius į Lietuvą paskutinį kartą „grįžo“ 2005-aisiais, po trejų metų, praleistų Airijoje.
Mykolas Gudelis: “Kada važiuosime namo?”
Šiuo metu, gyvendamas ir studijuodamas užsienyje (JAV), vis dažniau iš lietuvių išgirstu tokių klausimų: „Kada važiuosi namo?“ „Kada grįši į Lietuvą?“ „Ar pasiruošęs kelionei atgal?“. Labai dažnai šie klausimai nuskamba taip, tarytum aš privalau, turiu grįžti į Lietuvą, ir netgi nedelsdamas. Klausiančiųjų balso tone išgirstu beveik reikalaujančių, įsakmių gaidelių. Į šiuos klausimus visuomet atsakau vienareikšmiškai: „Grįšiu tada, kai Lietuvai manęs reikės“. Kitaip sakant, jei Tėvynė mane pašauktų, jau kitos dienos rytą stovėčiau Vilniaus oro uosto autobusų stoteleje, laukdamas antrojo maršruto autobuso (ketindamas nusigauti bent jau iki Lukiškių/Lenino aikštės) Tikrai. Be jokios abejonės. Tik ar Tėvynei tikrai manęs reikia? Tautiečių siūlomas atsakymas, klasikinis Kenedžio posakis – „Neklausk, ką šalis gali padaryti tau, bet paklausk, ką tu gali padaryti savo šaliai“ – manęs visiškai netenkina ir grįžti namo neskatina. Todėl į kitą klausimą, „ar pasiruošęs grįžti namo?“, kategoriškai atsakau: „Dar ne“.
O kartais pagalvoju, gal iš tikrųjų reikėtų savęs paklausti: ką aš galiu padaryti savo šaliai? Ką galėčiau duoti? O ką jau daviau? Ar apskritai ką nors daviau? Mąstydamas apie „davimą savo šaliai“, nejučia pradedu galvoti apie savo tėvus. O ką jie davė savo šaliai? Būdami paprasti, neapsukrūs žmonės, turbūt negalėjo savo šaliai duoti daugiau nei savo sveikatą. Tėvas, dirbęs Lietuvos televizijoje daugiau kaip dvidešimt metų, turbūt negalėjo duoti savo Tėvynei daugiau nei laiką, kuris turbūt turėjo būti skirtas praleisti su vaikais bei šeima, ir kuris buvo iškeistas į nesibaigiančias komandiruotes po Tarybų Sąjungą ir Lietuvą. Mano mama turbūt negalėjo duoti savo Tėvynei daugiau nei jos sveikata. Tapusi širdininke, ji turėjo palikti savo darbovietę ir tik tada tapo tikrąja namų šeimininke. Būdami neapsukrūs, ne fabrikų ir gamyklų skyrių vadovai ar pavaduotojai, ne mėsos kombinatų darbuotojai (tada gal būtume bent jau geriau valgę) ir neturėdami „partinių“ ryšių, viskas, ką mano tėvai galėjo duoti Tėvynei, buvo jų sąžiningas darbas. Nesvarbu, kad tada tai buvo Tarybų Lietuva. Koks skirtumas, kai kalbam apie Tėvynę? Tai buvo ir yra ta pati Tėvynė, į kurią grįžti šiandieną esu raginamas aš. O kaip Tėvynė atsidėkojo mano tėvams ir dar tūkstančiams tokių tėvų Lietuvoje? Ar tai mano mamos invalidumo grupė? Ar tai mano tėčio „perskaičiuota ir konvertuota“ pašalpa už dvidešimt darbo metų televizijoje, kuri, „konvertavus“ iš rublių, sudarė apie trisdešimt litų? Ar tai archyvuose dūlantys „Sporto studijos“, „Panoramos“, „Keliai, mašinos, žmonės“ ir kitų laidų siužetai, kuriuos filmavusio operatoriaus pavardę vargu kas šiandieną prisimena? Kaip atsilygino Tėvynė tam, kuris nusprendė likti nepastebimas ir nesistengė prisidengdamas jos vardu garsinti savojo, kaip padarė daugelis jo kolegų? Turbūt Martišauskas, Kvietkauskas, Rupeika ir kiti buvo apsukresni…
O ką Tėvynei daviau aš? Aš augau, mokiausi, kaip ir daugelis to meto paauglių. Tada nei aš, nei mano draugai net negalvojome, kad vieną dieną tapsime bandomųjų triušių karta. Taip, kartu su kitais laisvės gynėjais tą šaltą 1991-ųjų sausį spietėmės prie laužų, prie Parlamento pastato Vilniuje, kartu gedėjome žuvusiųjų, o po laisvės atgavimo šventai tikėjome, kad laisvoje Lietuvoje turėsime savo žodį, tikėjome, kad šalies ateitis priklauso mums. Tačiau po laisvės atgavimo staiga buvome priversti suvokti savo „vietą“. Šalies ateitis niekada nepriklausė mums. Nei tuo metu, nei vėliau. Mus, tuo metu vienuoliktos ir dvyliktos klasės moksleivius, kiekvienais metais rengiamos švietimo reformos, sistemų kaita, vertinimo kriterijų peržiūra, kultūrinių vertybių „pervertinimas“ ir t.t. „pagavo“ nepasirengusius ir nesusivokusius. Besikeičianti vertinimo balų ir trimestrų sistema sujaukė mūsų atestatus, pažymius, charakteristikas… Daugelis iš mūsų tapome daugelio pašiepiamais „vidutiniokais“. Šis „galutinis“ rezultatas pakirto pasitikėjimą savimi ir daugelį iš mūsų pastūmėjo atidėti svajones apie universitetus ir kitas aukštojo mokslo įstaigas. Staiga laisvoje Lietuvoje pasijutome svetimi. Neradę prieglobsčio Tėvynės aukštojo mokslo institucijose ėjome į pasaulį ieškoti savęs.
Kai kas rado savo pasaulio pradžią „električkose“ tarp Lietuvos ir Baltarusijos, Kaliningrado ar Lenkijos. Iš Baltarusijos atvežti sultinio kubeliai ar skalbiamieji milteliai Lietuvoje atsipirkdavo daugiau nei dvigubai. Taip mano Tėvynėje pradėjo dygti kioskeliai, kurie vėliau peraugo į kooperatyvus, personalines įmones, UAB’us ir kitas verslo įstaigas. Lietuvą po truputį užvaldė laisvos rinkos ekonomika. Šiandien šie „električkų keliauninkai“ vadinasi direktoriais, makleriais, ekonomistais ir t.t. O kaip su tais, kurie laisvos rinkos ekonomikos nesuvokė, o jei ir suvokė, nesugebėjo prisitaikyti ar tiesiog neturėjo tam pašaukimo? Kaip su tais, kurie rašė eiles,
Pradedant atsiverti tarptautinėms sienoms, mintys, jog „ten“ yra kitaip, ir galbūt „anapus“ būsime reikalingi labiau nei Tėvynėje, nedavė ramybės. Didėjantis nusivylimas savimi ir „laisvąja“ Lietuva tiesiog stūmė mus krautis daiktus ir už paskutinius (o dažniausiai skolintus) pinigus rengtis kelionei į Vakarus. Taip prasidėjo mūsų pažintis su pasauliu už Lietuvos ir buvusios Tarybų Sąjungos ribų. Būtent tada kažkieno pirmą kartą buvome pavadinti „emigrantais“. Keista, kodėl mus taip vadino? Nebuvome emigrantais, greičiau nuotykių svetur ieškotojai. Teko „tranzuoti“ po Europą ir Skandinaviją, dvi savaites gyventi parke vienoje iš Europos sostinių, kurį laiką gyventi Čekijoje, Belgijoje, Airijoje, beveik metus praleisti kruiziniame laive apiplaukiant pusę žemės rutulio ir t.t.
Tokiu būdu pažinome pasaulį. Be abejo, svetur ne tik nuotykių ieškojome, bet rūpinomės ir savimi. Juk žinojome, kas laukia Lietuvoje, todėl niekada nepraleisdavome progos padirbėti svetur, pasitaupyti, kad grįžus į Lietuvą būtų už ką gyventi, o gal netgi padėti tėvams. Visada galvodavome apie grįžimą. Niekada nekildavo mintis visam laikui apsigyventi svetur. Juk „užsienio“ patirtis tikrai yra karti: svetima kultūra, kalba, nekvalifikuoti darbai, nesvetingas vietinių požiūris į „imigrantus iš Sovietų Sąjungos“ ir t.t. Turbūt priminti neverta, nes daugelis, kam teko padirbėti užsienyje prieš septynerius ar dešimt metų, tai puikiai prisimena.
Tačiau užsienio patirtis, kad ir kokia karti, buvo naudinga. Supratome, jog norint gerai gyventi reikia daug ir sunkiai dirbti. Suvokėme, kad nesame pasaulio bamba su savo Europos centru, cepelinais ir tuščiomis ambicijomis. Supratome, jog mokykloje išmokta užsienio kalba dar nereiškia, kad ją mokame, išmokome gerbti kitas kultūras, religijas ir rases, įgijome daug, kaip mums tada atrodė, naudingos patirties. Tačiau ta patirtis Lietuvai nebuvo reikalinga. Aš pats į Lietuvą esu „grįžęs“ ne vieną kartą. Paskutinį kartą į Tėvynę grįžau 2005-aisiais, po trejų metų, praleistų Airijos respublikoje. Tada šventai tikėjau, jog mano kelionės baigiasi ir jau visam laikui įleisiu šaknis Lietuvoje. Šventai tikėjau, kad puikiai išlavinta anglų kalba, dvejų metų kolegijos diplomas ryšių su visuomene srityje ir bendra „tarptautinė“ patirtis Lietuvai tikrai bus reikalinga. Deja, klydau. Kaip ir po ankstesnių „grįžimų“ suvokiau, kad mano Tėvynei to nereikia. Laisvai, europietiškai Lietuvai tuo metu reikėjo ilgakojų sekretorių, jaunų ekonomistų ir pardavimų vadybininkų. Mano entuziazmas, kaip ir visais ankstesniais atvejais, išgaravo beveik per pusmetį… Vėl pakėliau sparnus. Šį kartą į JAV.
Tai nėra mano asmeninė istorija. Pažįstu nemažai jaunų žmonių, besijaučiančių labai panašiai. O laikas bėga… Jau pradedame galvoti apie šeimas, vaikus ir poreikį galų gale kažkur apsistoti likusiam gyvenimui. Tiktai kyla mintis – kur? Gal Lietuvoje? Bet juk ten jau būta, į ją jau yra tekę grįžti ne kartą, tik labai dažnai apima liūdnas jausmas, kai suvokiame, kad Lietuva mums reikalinga labiau nei mes jai. Tai kada gi grįšime namo?
