• Kontaktai
  • Reklama
  • Apie mus
  • Prisijungti
  • Prenumerata
  • Privatumo politika
Antradienis, 28 kovo, 2023
No Result
View All Result
Anyksta.lt
  • Naujienos Anykščiuose
    • Politika
    • Bendruomenės
    • Verslas
    • Sveikata
    • Kultūra
    • Švietimas
    • Teisėsauga
    • Sportas
    • Gamta
    • Žmonės
  • Lietuvos ir užsienio naujienos
    • Nusikalstamų įvykių apžvalga
  • Gyvieji Anykščiai
  • Aukštaitiškas formatas
  • Vox Populi
    • Dienos sentencija
    • Komentaras
    • Balsavimo rezultatų archyvas
  • Laisvalaikis
    • Gamtos knyga
    • Dienos anekdotas
    • Konkursai
  • Anykšta TV
  • Veiklos Anykščiai
  • Premium Anykšta
  • Prenumerata
  • Skelbimai
  • Archyvas
    • Naujienų archyvas
    • Laikraščio archyvas
  • Naujienos Anykščiuose
    • Politika
    • Bendruomenės
    • Verslas
    • Sveikata
    • Kultūra
    • Švietimas
    • Teisėsauga
    • Sportas
    • Gamta
    • Žmonės
  • Lietuvos ir užsienio naujienos
    • Nusikalstamų įvykių apžvalga
  • Gyvieji Anykščiai
  • Aukštaitiškas formatas
  • Vox Populi
    • Dienos sentencija
    • Komentaras
    • Balsavimo rezultatų archyvas
  • Laisvalaikis
    • Gamtos knyga
    • Dienos anekdotas
    • Konkursai
  • Anykšta TV
  • Veiklos Anykščiai
  • Premium Anykšta
  • Prenumerata
  • Skelbimai
  • Archyvas
    • Naujienų archyvas
    • Laikraščio archyvas
No Result
View All Result
Anyksta.lt
No Result
View All Result

Buvęs valdininkas nesijaučia esąs reikalingas Lietuvai

ANYKŠTA
2007-06-29
Naujienos
0
Dalintis FacebookDalintis Twitter

Internetiniame portale www.bernardinai.lt pasirodė buvusio Anykščių savivaldybės administracijos atstovo spaudai Mykolo Gudelio publikacija. JAV gyvenančio ir studijuojančio M.Gudelio tėvai įsikūrę viename Anykščių seniūnijos vienkiemių, o jo tėtis Algimantas Gudelis kuris laikas dirbo „Anykštos“ maketuotoju.

Jums pateikiame „Bernardinų“ parengtą straipsnio preambulę ir M.Gudelio pamąstymus.

Šio straipsnio autorius į Lietuvą paskutinį kartą „grįžo“ 2005-aisiais, po trejų metų, praleistų Airijoje. Po dvejų metų studijų pagal Airijos ryšių su visuomene instituto parengtą programą įgijo Ryšių su visuomene diplomą. Grįžęs į Lietuvą, M. Gudelis kurį laiką dirbo Anykščių rajono savivaldybės ir mero atstovu spaudai. Pasitaikius galimybei studijuoti JAV, autorius atsisakė savo studento vietos Vilniaus universitete, kur tais pačiais metais turėjo pradėti žurnalistikos studijas, ir išvyko į JAV. Po pusantrų metų studijų kolegijoje, Vakarų Merilande, M. Gudelis buvo priimtas į garsų privatų universitetą „New School For Social Research“ Niujorko mieste. Šiuo metu autorius studijuoja socialinius ir filosofijos mokslus, o ateityje žada specializuotis tarptautinių santykių srityje. Autorius svajoja grįžti į Lietuvą ir savo žinias kartu su žurnalistikos pomėgiu skirti Lietuvai garsinti pasaulyje.

Mykolas Gudelis: “Kada važiuosime namo?”

Šiuo metu, gyvendamas ir studijuodamas užsienyje (JAV), vis dažniau iš lietuvių išgirstu tokių klausimų: „Kada važiuosi namo?“ „Kada grįši į Lietuvą?“ „Ar pasiruošęs kelionei atgal?“. Labai dažnai šie klausimai nuskamba taip, tarytum aš privalau, turiu grįžti į Lietuvą, ir netgi nedelsdamas. Klausiančiųjų balso tone išgirstu beveik reikalaujančių, įsakmių gaidelių. Į šiuos klausimus visuomet atsakau vienareikšmiškai: „Grįšiu tada, kai Lietuvai manęs reikės“. Kitaip sakant, jei Tėvynė mane pašauktų, jau kitos dienos rytą stovėčiau Vilniaus oro uosto autobusų stoteleje, laukdamas antrojo maršruto autobuso (ketindamas nusigauti bent jau iki Lukiškių/Lenino aikštės) Tikrai. Be jokios abejonės. Tik ar Tėvynei tikrai manęs reikia? Tautiečių siūlomas atsakymas, klasikinis Kenedžio posakis – „Neklausk, ką šalis gali padaryti tau, bet paklausk, ką tu gali padaryti savo šaliai“ – manęs visiškai netenkina ir grįžti namo neskatina. Todėl į kitą klausimą, „ar pasiruošęs grįžti namo?“, kategoriškai atsakau: „Dar ne“.

O kartais pagalvoju, gal iš tikrųjų reikėtų savęs paklausti: ką aš galiu padaryti savo šaliai? Ką galėčiau duoti? O ką jau daviau? Ar apskritai ką nors daviau? Mąstydamas apie „davimą savo šaliai“, nejučia pradedu galvoti apie savo tėvus. O ką jie davė savo šaliai? Būdami paprasti, neapsukrūs žmonės, turbūt negalėjo savo šaliai duoti daugiau nei savo sveikatą. Tėvas, dirbęs Lietuvos televizijoje daugiau kaip dvidešimt metų, turbūt negalėjo duoti savo Tėvynei daugiau nei laiką, kuris turbūt turėjo būti skirtas praleisti su vaikais bei šeima, ir kuris buvo iškeistas į nesibaigiančias komandiruotes po Tarybų Sąjungą ir Lietuvą. Mano mama turbūt negalėjo duoti savo Tėvynei daugiau nei jos sveikata. Tapusi širdininke, ji turėjo palikti savo darbovietę ir tik tada tapo tikrąja namų šeimininke. Būdami neapsukrūs, ne fabrikų ir gamyklų skyrių vadovai ar pavaduotojai, ne mėsos kombinatų darbuotojai (tada gal būtume bent jau geriau valgę) ir neturėdami „partinių“ ryšių, viskas, ką mano tėvai galėjo duoti Tėvynei, buvo jų sąžiningas darbas. Nesvarbu, kad tada tai buvo Tarybų Lietuva. Koks skirtumas, kai kalbam apie Tėvynę? Tai buvo ir yra ta pati Tėvynė, į kurią grįžti šiandieną esu raginamas aš. O kaip Tėvynė atsidėkojo mano tėvams ir dar tūkstančiams tokių tėvų Lietuvoje? Ar tai mano mamos invalidumo grupė? Ar tai mano tėčio „perskaičiuota ir konvertuota“ pašalpa už dvidešimt darbo metų televizijoje, kuri, „konvertavus“ iš rublių, sudarė apie trisdešimt litų? Ar tai archyvuose dūlantys „Sporto studijos“, „Panoramos“, „Keliai, mašinos, žmonės“ ir kitų laidų siužetai, kuriuos filmavusio operatoriaus pavardę vargu kas šiandieną prisimena? Kaip atsilygino Tėvynė tam, kuris nusprendė likti nepastebimas ir nesistengė prisidengdamas jos vardu garsinti savojo, kaip padarė daugelis jo kolegų? Turbūt Martišauskas, Kvietkauskas, Rupeika ir kiti buvo apsukresni… 

O ką Tėvynei daviau aš? Aš augau, mokiausi, kaip ir daugelis to meto paauglių. Tada nei aš, nei mano draugai net negalvojome, kad vieną dieną tapsime bandomųjų triušių karta. Taip, kartu su kitais laisvės gynėjais tą šaltą 1991-ųjų sausį spietėmės prie laužų, prie Parlamento pastato Vilniuje, kartu gedėjome žuvusiųjų, o po laisvės atgavimo šventai tikėjome, kad laisvoje Lietuvoje turėsime savo žodį, tikėjome, kad šalies ateitis priklauso mums. Tačiau po laisvės atgavimo staiga buvome priversti suvokti savo „vietą“. Šalies ateitis niekada nepriklausė mums. Nei tuo metu, nei vėliau. Mus, tuo metu vienuoliktos ir dvyliktos klasės moksleivius, kiekvienais metais rengiamos švietimo reformos, sistemų kaita, vertinimo kriterijų peržiūra, kultūrinių vertybių „pervertinimas“ ir t.t. „pagavo“ nepasirengusius ir nesusivokusius. Besikeičianti vertinimo balų ir trimestrų sistema sujaukė mūsų atestatus, pažymius, charakteristikas… Daugelis iš mūsų tapome daugelio pašiepiamais „vidutiniokais“. Šis „galutinis“ rezultatas pakirto pasitikėjimą savimi ir daugelį iš mūsų pastūmėjo atidėti svajones apie universitetus ir kitas aukštojo mokslo įstaigas. Staiga laisvoje Lietuvoje pasijutome svetimi. Neradę prieglobsčio Tėvynės aukštojo mokslo institucijose ėjome į pasaulį ieškoti savęs.

Kai kas rado savo pasaulio pradžią „električkose“ tarp Lietuvos ir Baltarusijos, Kaliningrado ar Lenkijos. Iš Baltarusijos atvežti sultinio kubeliai ar skalbiamieji milteliai Lietuvoje atsipirkdavo daugiau nei dvigubai. Taip mano Tėvynėje pradėjo dygti kioskeliai, kurie vėliau peraugo į kooperatyvus, personalines įmones, UAB’us ir kitas verslo įstaigas. Lietuvą po truputį užvaldė laisvos rinkos ekonomika. Šiandien šie „električkų keliauninkai“ vadinasi direktoriais, makleriais, ekonomistais ir t.t. O kaip su tais, kurie laisvos rinkos ekonomikos nesuvokė, o jei ir suvokė, nesugebėjo prisitaikyti ar tiesiog neturėjo tam pašaukimo? Kaip su tais, kurie rašė eiles, kūrė muziką, tapė, piešė knygų iliustracijas, kūrė spektaklius. Kas beliko daryti tiems, kurie nesugebėjo įkurti UAB’ų ar personalinių įmonių? Kas beliko daryti jaunimui, kurių tėvai, sovietmečiu nebūdami direktoriais ar jų pavaduotojais gamyklose ir kitos pramoninėse įmonėse, neturėjo galimybių vogti ir kaupti taip „nekenčiamos“ sovietinės valdžios sąskaita? Tokio jaunimo tėvai išėjo į gariūnus, kiti bandė ir toliau sąžiningai dirbti „naujosios“ Lietuvos naujose įmonėse, o jų atžalos, suvokdamos, kad studijuoti ketverius ar penkerius metus tėvų sąskaita naujojoje Lietuvoje jau nebebus įmanoma, taip pat bandė papildyti naujojo proletariato gretas. Kas gariūnuose, kas „električkose“ tarp Lietuvos ir Baltarusijos, kas kažkieno privačiose įmonėse ar UAB’uose. 

Pradedant atsiverti tarptautinėms sienoms, mintys, jog „ten“ yra kitaip, ir galbūt „anapus“ būsime reikalingi labiau nei Tėvynėje, nedavė ramybės. Didėjantis nusivylimas savimi ir „laisvąja“ Lietuva tiesiog stūmė mus krautis daiktus ir už paskutinius (o dažniausiai skolintus) pinigus rengtis kelionei į Vakarus. Taip prasidėjo mūsų pažintis su pasauliu už Lietuvos ir buvusios Tarybų Sąjungos ribų. Būtent tada kažkieno pirmą kartą buvome pavadinti „emigrantais“. Keista, kodėl mus taip vadino? Nebuvome emigrantais, greičiau nuotykių svetur ieškotojai. Teko „tranzuoti“ po Europą ir Skandinaviją, dvi savaites gyventi parke vienoje iš Europos sostinių, kurį laiką gyventi Čekijoje, Belgijoje, Airijoje, beveik metus praleisti kruiziniame laive apiplaukiant pusę žemės rutulio ir t.t.

Tokiu būdu pažinome pasaulį. Be abejo, svetur ne tik nuotykių ieškojome, bet rūpinomės ir savimi. Juk žinojome, kas laukia Lietuvoje, todėl niekada nepraleisdavome progos padirbėti svetur, pasitaupyti, kad grįžus į Lietuvą būtų už ką gyventi, o gal netgi padėti tėvams. Visada galvodavome apie grįžimą. Niekada nekildavo mintis visam laikui apsigyventi svetur. Juk „užsienio“ patirtis tikrai yra karti: svetima kultūra, kalba, nekvalifikuoti darbai, nesvetingas vietinių požiūris į „imigrantus iš Sovietų Sąjungos“ ir t.t. Turbūt priminti neverta, nes daugelis, kam teko padirbėti užsienyje prieš septynerius ar dešimt metų, tai puikiai prisimena.

Tačiau užsienio patirtis, kad ir kokia karti, buvo naudinga. Supratome, jog norint gerai gyventi reikia daug ir sunkiai dirbti. Suvokėme, kad nesame pasaulio bamba su savo Europos centru, cepelinais ir tuščiomis ambicijomis. Supratome, jog mokykloje išmokta užsienio kalba dar nereiškia, kad ją mokame, išmokome gerbti kitas kultūras, religijas ir rases, įgijome daug, kaip mums tada atrodė, naudingos patirties. Tačiau ta patirtis Lietuvai nebuvo reikalinga. Aš pats į Lietuvą esu „grįžęs“ ne vieną kartą. Paskutinį kartą į Tėvynę grįžau 2005-aisiais, po trejų metų, praleistų Airijos respublikoje. Tada šventai tikėjau, jog mano kelionės baigiasi ir jau visam laikui įleisiu šaknis Lietuvoje. Šventai tikėjau, kad puikiai išlavinta anglų kalba, dvejų metų kolegijos diplomas ryšių su visuomene srityje ir bendra „tarptautinė“ patirtis Lietuvai tikrai bus reikalinga. Deja, klydau. Kaip ir po ankstesnių „grįžimų“ suvokiau, kad mano Tėvynei to nereikia. Laisvai, europietiškai Lietuvai tuo metu reikėjo ilgakojų sekretorių, jaunų ekonomistų ir pardavimų vadybininkų. Mano entuziazmas, kaip ir visais ankstesniais atvejais, išgaravo beveik per pusmetį… Vėl pakėliau sparnus. Šį kartą į JAV.

Tai nėra mano asmeninė istorija. Pažįstu nemažai jaunų žmonių, besijaučiančių labai panašiai. O laikas bėga… Jau pradedame galvoti apie šeimas, vaikus ir poreikį galų gale kažkur apsistoti likusiam gyvenimui. Tiktai kyla mintis – kur? Gal Lietuvoje? Bet juk ten jau būta, į ją jau yra tekę grįžti ne kartą, tik labai dažnai apima liūdnas jausmas, kai suvokiame, kad Lietuva mums reikalinga labiau nei mes jai. Tai kada gi grįšime namo? 

 

 

Parašykite komentarą Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Kitas įrašas

Vežimas atveš teatrą

Panašūs straipsniai

Antradienio „Anykštoje“ 2023-03-28

2023-03-27
9

...

Režisierė Jolanta Pupkienė „Troškimų“ festivalį pavertė vienu iš žymiausių Anykščių rajono kultūros įvykių.

Anykštėnams – Lietuvos mėgėjų teatro „Tegyvuoja teatras“ apdovanojimai

2023-03-27
4

Kovo 25-ąją Šakių kultūros centre vyko XVIII Lietuvos mėgėjų teatro šventė „Tegyvuoja teatras“, kurioje buvo apdovanoti ir anykštėnai - už...

Puma – prekės ženklas, kuris suteiks Tavo stiliui spalvų

2023-03-27
0

Sportinė ir miesto prekės ženklo Puma atmosfera patiko daugeliui originalių stilių mėgėjų. Įvairiaspalvis dizainas ir kultinis laukinės katės ženklelis tapo...

Dirbs ir švęs jubiliejus

2023-03-27
22

Anykščių rajono savivaldybė paviešino naujos darbo savaitės savivaldybės vadovų darbotvarkes. Naują darbo savaitę visi jie pradėjo darbingi ir yra savo...

Anykšta TV:

Naujienos

Antradienio „Anykštoje“ 2023-03-28
Anykštėnams – Lietuvos mėgėjų teatro „Tegyvuoja teatras“ apdovanojimai
Puma – prekės ženklas, kuris suteiks Tavo stiliui spalvų
Dirbs ir švęs jubiliejus
Miške pavogta kamera
Renkame populiariausius Anykščių medikus

Apskrities nusikalstamų įvykių apžvalga

Kovo 26 dienos apskrities įvykių apžvalga
Kovo 25 dienos apskrities įvykių apžvalga
Kovo 24 dienos apskrities įvykių apžvalga
Kovo 23 dienos apskrities įvykių apžvalga
Kovo 22 dienos apskrities įvykių apžvalga
Kovo 21 dienos apskrities įvykių apžvalga

Lietuvos ir užsienio naujienos

Taršus verslas turės geriau informuoti gyventojus apie būsimą veiklą
Apklausa: daugiau taupyti ėmė 40 proc. šalies gyventojų
Priešgaisrinės priežiūros pareigūnai vykdys sustiprintą prevenciją dėl žolės deginimo
Lietuvoje bus įvestas vasaros laikas
VRK tvirtins galutinius rinkimų rezultatus 34-iose savivaldybėse, spręs dėl K. Tubio
Naujas Muziejų įstatymas: nebelieka respublikinių muziejų, atsiras darbuotojai emeritai

Laikraštis

Svarsto, kaip padėkoti dėkotojams (Nr. 33, 2022-04-30)
Saulės jėgainių parką savivaldybė statys aerodromo teritorijoje (Nr.31, 2022-04-23)
Anykščių kultūra išpopuliarėjo Indonezijoje (Nr.30, 2022-04-16)
Kario paminklas Kurkliuose nudažytas Ukrainos vėliavos spalvomis (Nr.29, 2022-04-12)
Jei ne švietimas – Anykščių rajonas muštų indekso dugną (Nr.28, 2022-04-09)
Iš Tarybos darbotvarkės išbrauktas 21 klausimas (Nr.26, 2022-04-02)
Restoraną ant Šventosios kranto numatyta nuomoti už kuklią kainą (Nr.25. 2022-03-29)
Anykščiuose ukrainiečius šokiravo atlyginimo dydis (Nr. 24, 2022-03-26)

Vietovės ir žmonės

Mačionių kaimas patrauklus verslui ir poilsiui
Mikieriai ir nuostabusis Leika
Skiemonyse tuščių sodybų beveik nelikę
Nuo melioracijos išsigelbėjo pakišdamas revoliucionierių
„Nebėr Jurgiškio…“
Žiogų kaime Žiogai negyvena
Levaniškiuose užpuolė šunys
Vaikystės pievose prezidentas gano aubrakus

Apklausa

Ar pritartumėte, kad būtų rengiami nauji Anykščių rajono mero rinkimai?

Rezultatai

  • Balsavimų archyvas

PRENUMERATA

PRENUMERATA

Jara kovas

Jara kovas

Anykštėno kortelė

Anykštėno kortelė

Anyksciu kulturos centras 300×250@2x

Anyksciu kulturos centras 300×250@2x

Saulenis

Saulenis

Biržiečių žodis

Biržiečių žodis

Bendraukime Facebook tinkle



baseino bangenis dovanų kuponas

baseino bangenis dovanų kuponas

Anyksciu siluma 300×250@2x

Anyksciu siluma 300×250@2x

Anyksciu kvarcas 300×250@2x

Anyksciu kvarcas 300×250@2x

AMC baneris

AMC baneris

Anyksciu komunalinis ukis 300×250@2x

Anyksciu komunalinis ukis 300×250@2x

Anyksciu kredito unija 300×250@2x

Anyksciu kredito unija 300×250@2x

Anyksciu ismanioji tv 300×250@2x

Anyksciu ismanioji tv 300×250@2x

Anyksciu vandenys 300×250@2x

Anyksciu vandenys 300×250@2x

akksc.lt

akksc.lt

Duju balionai 300×250@2x

Duju balionai 300×250@2x

UAB „Anykštos redakcija“ leidžia laikraštį „Anykšta“, žurnalą „Aukštaitiškas formatas“ , internetinį naujienų portalą www.anyksta.lt.

Antradieniais ir šeštadieniais leidžiamas laikraštis „Anykšta“ – didžiausias Utenos apskrityje.

Laikraštis įkurtas 1948 m. Iki 1990–ųjų jo pavadinimas – „Kolektyvinis darbas“.

UAB „Anykštos redakcija“
Įm. kodas: 154129124
PVM kodas: LT54129219
Banko rekvizitai: Luminor Bank AS, Lietuvos skyrius
A/s: LT954010043100090251
Adresas: Vilniaus g. 29, LT-29145, Anykščiai

UAB „Anykštos redakcija“ direktorė, vyriausioji redaktorė – Gražina Šmigelskienė
Portalo Anyksta.lt redaktorius – Robertas Aleksiejūnas

Remia projektus:  „Kadras“ (4 tūkst. Eur), „Legenda: Gyvieji Anykščiai – 2023“ (7 tūkst. Eur).

anykta.lt logo

UAB“Anykštos redakcija“ – Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos narė.

  • Kontaktai
  • Reklama
  • Apie mus
  • Prisijungti
  • Prenumerata
  • Privatumo politika

© Anykšta, tel/faksas (8 381) 5 94 58, reklamos skyrius +370 686 33036, el. paštas anyksta@anyksta.lt
Portalas www.anyksta.lt talpinamas UAB „Interneto vizija“ serveryje

No Result
View All Result
  • Naujienos Anykščiuose
    • Politika
    • Bendruomenės
    • Verslas
    • Sveikata
    • Kultūra
    • Švietimas
    • Teisėsauga
    • Sportas
    • Gamta
    • Žmonės
  • Lietuvos ir užsienio naujienos
    • Nusikalstamų įvykių apžvalga
  • Gyvieji Anykščiai
  • Aukštaitiškas formatas
  • Vox Populi
    • Dienos sentencija
    • Komentaras
    • Balsavimo rezultatų archyvas
  • Laisvalaikis
    • Gamtos knyga
    • Dienos anekdotas
    • Konkursai
  • Anykšta TV
  • Veiklos Anykščiai
  • Premium Anykšta
  • Prenumerata
  • Skelbimai
  • Archyvas
    • Naujienų archyvas
    • Laikraščio archyvas

© Anykšta, tel/faksas (8 381) 5 94 58, reklamos skyrius +370 686 33036, el. paštas anyksta@anyksta.lt
Portalas www.anyksta.lt talpinamas UAB „Interneto vizija“ serveryje

Welcome Back!

Login to your account below

Forgotten Password?

Create New Account!

Fill the forms bellow to register

All fields are required. Log In

Retrieve your password

Please enter your username or email address to reset your password.

Log In