Žygeiviai pagarbaus atminimo kelią pradėjo nuo baltojo bokšto - Svėdasų bažnyčios varpinės
Kraštų šilo partizanų brolijos nariai ir bičiuliai praeitą šeštadienį minėjo Algimanto apygardos Viesulo rinktinės Vaižganto kuopos partizano Jono Meškausko-Caro (1924– 1949) šimtmetį. Ta proga vyko pagarbaus atminimo žygis „Caro šimtmečio žiedas“, jubiliato tėviškės sodyboje nuotaikingas paminėjimas – su atsiminimais, padainavimais ir partizaniško kugelio, kuris vertas kulinarinio paveldo produkto žymės, ragavimu.
Nors šiek tiek apniukę, tačiau paskutinę rudens dieną oras buvo minkštas ir gale net šiltas. Nuo baltojo Svėdasų bažnyčios varpinės bokšto išėjome vienuolika žygeivių, vorą žymėjo dvi ant aukštų kotų iškeltos vėliavos: Trispalvė ir Aukštaitijos. Pirmasis stabtelėjimas kuo ne ant aukščiausios Svėdasų apylinkių kalvos – Barono kalno, kur taip juntama laisvės dvasia, veriasi tolumos, veik iki pat hotizonto tamsiai melsvuojantis Beragio ežeras. Po to ties senųjų vieškelių kryžkele užėjome į baltuojančią Svėdasų dvaro grafų Marikonių statytą Švč. Mergelės Marijos koplyčią, aplankėme čia pat šilelyje esančius pokario partizanų kapus, pasimeldėme. Tuomet jau Salų vieškeliu nuėjome iki grafų Marikonių dvaro griuvėsių, aplenkėme ant aukštos kalvos stūksantį Juozapavos vienkiemį, Beragio ežero pakrante pasiekėme Gykių kaimo pakraštį, įkopėme į Sakalo kalną, perėjome durpingą slėnį ir galiausiai šilo keliuku įkopėme į Viesulo slėnį. Čia prie buvusio bunkerio duobės prisiminėme Alberto Nakučio-Viesulo būrio kovotojus, ypač J. Meškauską-Carą ir jo smarkuolį pusbrolį Vladą Meškauską. Smėlio keleliais praėjome proskyną, kurioje brolijos žvalgas praeitą sekmadienį pastebėjęs gyvūną, labai panašų į nedidelį meškiuką. Tai bent naujiena: netoli Meškauskų sodybos gyvena meškos :).
Pro Rūpintojėlio kryžkelę leidomės į slėnį, vėl kilome į kalvas ir pagaliau sugrįžome į miestelį, o žygį baigėme aikštėje prie paminklo Svėdasų krašto partizanams.
Įsimintina buvo ir antroji dalis. Partizanų kadais taip mėgto kugelio, kurį iškepė ir ypatingu, šilo grybais kvepiančiu padažu pagardino Caro dukterėčios Violeta ir Irena. Buvo ir kitokių gardybių, gėrybių – valgių bei gėrimų, tačiau visus labiausiai gaivino bičiuliška aplinka, pasakojimai apie partizanus bei apylinkės žmones bei gražiausios tautinės dainos. Susibūrimą labai pagyvino dainuojančių gitaristų: Broniaus Juzelskio ir Algimanto Barono, minimo partizano sūnėno, – duetas.
Paminėjimą vainikavo šv. Mišios už J. Meškauską-Carą, kurios vyko Svėdasų šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje, sekmadienį.
Autoriaus nuotr.
