Chirurgas, visą gyvenimą atidavęs Anykščiams

Beveik pusę amžiaus anykštėnus ir ne tik juos gydęs chirurgas Giedrutis Klimkevičius nusprendė: laikas poilsio.
Žmonių itin vertintas medikas „Anykštos“ skaitytojams papasakojo apie savo darbo pradžią Anykščių ligoninėje, kaip keitėsi ligoninė ir gydymas bėgant metams, su kokiais sunkumais ir kuriozais yra tekę susidurti.

Tapo chirurgu, nes patiko biologija

„1975 metais čia atvykau dirbti pagal paskyrimą. Prieš tai buvo internatūra Panevėžyje, – kaip prieš 48 metus, užaugęs Alytaus rajone, Dauguose, pateko į kitą Lietuvos kraštą, prisiminė gydytojas G. Klimkevičius. – Studentams buvo labai aktualu dirbti ten, kur būtų suteiktas gyvenamasis plotas, o Anykščiai juo aprūpino. Dėl to šį miestą ir pasirinkau, tačiau atvykęs supratau, kad vis tik su tuo plotu nelabai pasisekė, nes mums skyrė, važiuojant link Svėdasų, tokį kaip ligoninės pastatą. Medinį, krosnimi kūrenamą. Man pasakė, kad galiu čia įsikurti, bet jaunam žmogui, ir dar su šeima – žmona turėjo čia atvažiuoti kiek vėliau, – toks variantas nepatiko. Tačiau mums labai patiko Anykščiai kaip miestas.“

Tad mūsų mieste, niekad nesvajojęs emigruoti ten, kur gydytojų atlyginimai žymiai didesni, chirurgas dirbo iki pat šių metų pradžios. Pagelbėti kolegoms, jei tik prireiks jo pagalbos ir jei Anykščių ligoninė išliks, neatsisako ir dabar.

O gydytoju tapti G. Klimkevičius teigė kartu su draugu sugalvojęs paskutinėse klasėse – nors šeimoje gydytojų nebuvo ir jokio noro vaikystėje skrosti varles ir pažiūrėti, kas jų viduje, nejautė, tačiau labai patikusi biologija, tikslieji mokslai, tad surizikavo ir įstojo.
„Tuomet kaip tik prasidėjo genetikos mokslas, nes anksčiau Sovietų sąjungoje iš viso jo nepripažino. Galbūt ir tai suintrigavo, ir biologijos mokytoja mokėjo sudominti, pateikti įdomiai tuos dalykus.

Mano tėtis buvo siuvėjas, tad mėgau rankų darbus, buvau išmokęs siūti – chirurgija juk su tuo kažkuo siejasi, – humoro jausmo nestokojo pašnekovas, ir, paklaustas, galbūt iš tiesų chirurgą pagal siūlę pažinsi, teigė, kad ne visai: – Tačiau, ne visai rimtai šnekant, atsitinka taip, kad kuo gražiau stengiesi susiūti, tuo ilgiau žaizda gyja. Žmogaus organizmas yra toks, jog iš tiesų kiekvieno gijimas būna kitoks. Atrodo, susiuvi labai gražiai, o randėjimas būna pakankamai grubus. O kitam, nors siuvimas ir toks pat, rando beveik nesimato.“

Operacijos – be narkozės

Per penkiasdešimtį metų medicina labai pasikeitė, atsirado tiek naujų gydymo, tiek diagnostikos būdų. Anykščių ligoninė – ne išimtis.
„Bendras požiūris į pacientą yra pagal Hipokrato priesaiką – pirmiausia žmogui nepakenk ir padaryk taip, kad būtų gerai. Tačiau kalbant apie sovietmetį, kuomet pradėjau dirbti ir dabartinį laiką – viskas pasikeitė fantastiškai. Tais laikais, sakykime, laparoskopinės operacijos buvo misija neįmanoma. Žinojome, kad tokios yra, klinikose turėdavo panašius į laparoskopą dalykus apžiūrai, jie buvo grubūs, o mes net ir tokių matę nebuvom. Kai atrado fibrotechnologija, vamzdeliai tapo lankstūs, tuomet prasidėjo dideli pakitimai, – apie besikeičiančias technologijas kalbėjo G. Klimkevičius: – Net ir kalbant apie narkozę – kai čia atvažiavau ir pradėjau dirbti, didžioji dalis operacijų buvo atliekamos bendrinėje nejautroje. Narkozę darydavo labai retai – visų pirma, nebuvo anesteziologų, antra – tokių gerų vaistų. Būdavo dedamos kaukės ir lašinami vaistai. Žiūrint iš dabartinės perspektyvos – toji narkozė buvo primityvi, bet anais laikais tai buvo nemažas pasiekimas.

Lyginant su dabar – tai didelis kontrastas. Atvažiavę nauji chirurgai, kurie jau buvo mokomi operuoti su anestezija, nežinojo, kaip dirbti, kaip operuoti. Tačiau reikėjo mokėti ir „vietiškai“ kažką padaryti, nes būna, kad prireikia veikti čia ir dabar – net ir kalbant apie dabartinę situaciją Ukrainoje.
Dabar daromos širdies, inkstų persodinimo operacijos – apie tokius dalykus anuomet nė negalėjome pagalvoti.“

Ligoninės galbūt ir nereikia

Dabar, pasak G. Klimkevičiaus, vienas medicinos tikslų – kuo labiau trumpinti gulėjimo ligoninėje laiką, net ir po didesnių, pakankamai sudėtingų operacijų. Todėl anuomet ir Anykščių ligoninėje gulėdavo po 50 ligonių – ir dėl ženkliai didesnio gyventojų skaičiaus, ir dėl ilgesnio gulėjimo laiko.
„Dabar viskas pasikeitė, tada būdavo ilgas gydymo laikotarpis ir nebuvo technologijų jam sutrumpinti. Anksčiau buvo atliekama ženkliai daugiau operacijų. Buvo metų, kuomet vien apendicito operacijų būdavo padaroma apie 200 per metus. Kai dabar per visus metus panašiai tiek operacijų padaroma iš viso“, – teigė gydytojas, kelių kadencijų Anykščių rajono savivaldybės tarybos narys, konservatorius G. Klimkevičius ir pridūrė, kad pagal ministerijos sugalvotą medicinos struktūrą tokios ligoninės net ir neturėtų būti.
„Centruose turi būti atliekamos dienos chirurgijos operacijos, ir jos trumpėja, dėl ko Anykščiuose atsilaikyti praktiškai nėra šansų, ligoninė yra pasmerkta. Tokių rodiklių, kokie yra ministerijos sugalvoti, mes jokiais būdais įvykdyti negalime. Norint išlaikyti ligoninę antru lygiu, reikalaujama, kad būtų padaroma 1200 operacijų per metus. Tai – misija neįmanoma.
Kad ir kaip gaila, tokių ligoninių kaip čia, Anykščiuose, galbūt iš tikrųjų nereikia. Miestas nedidelis, gyventojų mažėja ir išlaikyti struktūrą pakankamai brangiai kainuoja. Tokiai ligoninei išsilaikyti pagrindas yra chirurgija ir anestezija. Kitas dalykas, turi būti pavėžėjimo paslaugos, nes žmogui, atsidūrusiam Ukmergės ar Panevėžio ligoninėje, iš jos kažkaip reikia ir grįžti…“ – kalbėjo chirurgas.

Visos pirmos operacijos – sudėtingiausios

Chirurgo darbas – išties sudėtingas ir ypač atsakingas. G. Klimkevičiaus teiravomės – kokią sudėtingiausią operaciją yra tekę atlikti, kuri įsiminė labiausiai?
„Ir paties apendicito operacija gali būti sudėtinga. Jei jis guli normalioje padėtyje, žmogus yra lieknas, jį gali pašalinti ir per 20 minučių, o būna, kad tenka užtrukti kelias valandas. Galiu pasakyti, kad kiekviena pirma operacija yra sudėtinga. Teko net pradurtą širdį susiūti, – prisiminė G. Klimkevičius. – Anksčiau ir traumų daugiau būdavo: transporto priemonės nebuvo tokios saugios kaip dabar, buvo labai daug motociklininkų, kurie mums duodavo didžiausią krūvį. Tai kepenys trūksta, tai blužnis, tai žarnyno problemos… Būna ir retų operacijų – sakykime, širdies traumos yra labai retos ir ne visą laiką žmogų pavyksta išgelbėti.“

Prabilus apie ne visas išgelbėtas gyvybes, gydytojas sakė, kad tarp medikų yra toks pasakymas: kiekvienas chirurgas ir kiekvienas gydytojas turi savo kapus.
„Būna tokių operacijų… Medicina nėra ir nežinau, ar kada bus visagalė. Yra amžiaus problemos, žmogaus anatomijos anomalijos, o jei plyšta stambios kraujagyslės, neįmanoma nieko padaryti. Būna, kad žmogus lyg ir „užsikabina“, tačiau vis tik užgęsta… Atsimenu vieną atvejį, kai du jauni vyrai nešė deguonies balioną, sveriantį apie 100 kg, benešant vienam jis išsprūdo ir trenkė į pilvą. Žmogų atvežė labai sunkios būklės, mes jį atgaivinome, galvojome, operuosime, bet po keliolikos minučių jis mirė. Skrodimo metu paaiškėjo, kad buvo plyšusi aorta – nieko nebegalėjome padaryti, – apgailestavo G. Klimkevičius, ir, pasiteiravus, kaip pavyksta susitaikyti su pacientų netektimis, sakė: – Jei tai būtų pavienis atvejis, ir tokiu atveju neturėtum apie ką galvoti, būtų sunkiau, nors žinoma, vis atsimeni šiuos dalykus. Tačiau dirbi ir dar žmonių, kurie laukia pagalbos, yra būrys. Tad tos mintys susiguli pakankamai normaliai.“

Žirklių pilve palikti neteko

Žiniasklaidoje, interneto platybėse kartais pasirodo žinučių apie operacijos metu chirurgų paliktus įrankius žmogaus organizme – šis, besiskųsdamas skausmais, rentgeno nuotraukoje pamato… žirkles ar kitą operacijos metu naudotą instrumentą. G. Klimkevičius sakė, kad tokie atvejai – realūs, tačiau pačiam su tuo susidurti neteko.

„Tai – pakankamai aktualus klausimas, nes operacijos metu yra tam tikras algoritmas, kurio turi laikytis, nes naudojama daug instrumentų. Iš tiesų, ne veltui bijoma, kad gali kažką palikti. Man asmeniškai tokių dalykų nepasitaikė, bet visko atsitinka.
Prisimenu atvejį, kai iš žmogaus organizmo yra tekę traukti ne mediko paliktą įrankį, o rašiklio dydžio pagalį, kurį vyras nešiojosi galvoje. Tai buvo anais motociklininkų laikais, jaunuolis važiavo iš šokių, susitrenkė galvą, į kažkokius krūmus pataikė.

Maždaug tik po metų į mane kreipėsi, pasiskundė, kad, šukuojant plaukus, vis šukos už kažko kliūna. Operavome, o ten, pasirodo, šakalys įstrigęs!“ – neįprasta operacija iki šiol kelia chirurgui šypseną.

Butelis vyno… iš alkoholiko

Ne paslaptis, kad žmonės, norėdami padėkoti gydytojams už suteiktas paslaugas, išgelbėtą gyvybę, atneša šiems dovanų. G. Klimkevičiui labiausiai įsiminusi yra viena istorija.
„Seniai esu gavęs labai brangią dovaną. Tuomet dirbau ambulatorinį darbą poliklinikoje. Į darbo pabaigą pas mane atėjo jaunas vyras, pasiskundė, kad jam kažkas blogai su kojomis darosi, nors jokių traumų nebuvo. Iš išvaizdos matėsi, kad yra vartojantis alkoholį. Aš jam paaiškinau, kad yra polineuropatijos, ypač vartojant nekokybiškus alkoholinius gėrimus. Pasakiau, kad turi pasirinkti gyvenimą, kitaip nieko nebus. Ir jis išeidamas iš kišenės ištraukė anykštietiško vyno butelį. Įsivaizduoju, kad žmogui, kuris negali nė valandos ištverti be alkoholio, tai buvo labai brangi dovana.

Anksčiau, kai žmonės laikė gyvulių, dirbo kolūkiuose, daugiausia nešdavo skilandžius, močiutės – kiaušinius“, – anykštėnų dovanas vardijo pašnekovas, sakydamas, kad jos kur kas svarbesnės būna pačiam pacientui, kuris nuoširdžiai gydytojui dėkoja.
Tiesa, per šitiek darbo metų G. Klimkevičiui yra tekę susidurti ne vien su geranoriškais pacientais – visuomet atsiranda tokių, kurie, net ir esant būtinybei, operuotis nenori, arba atvirkščiai – operacijos reikalauja, nors ji ir nėra reikalinga.

„Stengiesi pacientui išaiškinti, pasakyti, kad blogės. Būna ir kategoriškai atsisakančių, tuomet prie jo bandome prieiti per gimines: tėvus, vaikus, artimuosius. Jei ligonis atsisako, jis turi pats pasirašyti. Tačiau dažniausiai, po kurio laiko, kuris yra ne jo naudai, žmogus persigalvoja ir sutinka.
O būna, kad reikia pasakyti, kad dar ne laikas operacijai, pakanka vaistų.

Dabar žmonės labai daug prisiskaito internete, iš karto atėję pasako, kad man tas arba anas, bet tenka paaiškinti, kad nebūtinai simptomai, kurie vienam asmeniui reiškė šitą ligą, reiškia ir jam. Jie įsivaizduoja daug žinantys, būna įsitikinę dėl savo ligos. Mes jos neatmetame, susidarome tyrimų planą ir įrodome – arba taip yra, arba ne, bet paciento versiją visuomet patikriname“, – kalbėjo chirurgas G. Klimkevičius.

Ir gydytojai malšina įtampą taurele…

Yra tekę girdėti, kad ypač sovietiniais laikais medikai, chirurgai įtampą malšindavo alkoholiu. Ar yra tekę tokių pažinoti?
„Anykščiuose yra buvę tokių gydytojų, ir ne vienas. Ir sovietiniais laikais, ir vėliau. Pirmais nepriklausomybės metais buvo akcentuojama, kad Lietuvoje – per daug gydytojų. Jų nuolat mažėjo, o dabar jau trūksta. Kai medikų ėmė trūkti, trūko ir pas mus, ypač – chirurgų. Jie būdavo priimami iš kitur, o po kiek laiko paaiškėdavo, dėl kokių priežasčių buvo atleisti – tekdavo jų paslaugų atsisakyti ir mums. Manau, kad toks atsipalaidavimo būdas nebūtinai priklauso nuo profesijos. Jei su tokiu būdu jis dirbtų kažkur kitur, turbūt irgi prieitų prie to. Žinoma, chirurgijoje įtampa didžiulė, turi priimti greitus sprendimus, esi atsakingas už žmogaus gyvybę“, – sakė G. Klimkevičius.

Namuose apie pacientus nekalbėdavo

G. Klimkevičius prieš kelerius metus staiga neteko žmonos Vaidos Klimkevičienės – ji taip pat Anykščių ligoninėje dirbo gydytoja terapeute, buvo Vidaus ligų skyriaus vedėja. Jiedu užaugino du vaikus, kurie nepasuko mediko keliu. Chirurgo paklausėme – ar namuose būdavo daug kalbų apie darbą? Kodėl vaikai netapo gydytojais?
„Gal dėl to ir netapo, kad per daug gydytojų namuose (juokiasi, – aut. past.). Vaikai buvo pripratę prie mūsų darbo, dukrą padėdavo žmonos tėvai prižiūrėti, o sūnų ir vieną palikdavome. Šeimai laiko, kaip ir visiems medikams, kiek trūko…

Mudu mažai kalbėdavome apie mediciną namuose. Tekdavo dirbti ir po du etatus, budėti. Tiek „įmirksti“ į ligoninę, kad du trečdalius paros joje praleisdavai. Todėl namuose apie darbą stengdavomės nekalbėti, nors žinoma, tų pasikalbėjimų, pasikonsultavimų būdavo“, – pasakojo G. Klimkevičius ir, visą gyvenimą atidavęs anykštėnams pacientams, stebėjosi dabartiniais jaunaisiais medikais, kurie jau studijuodami neketina likti tėvynėje.

„Pas mus būdavo daug atvažiuojančių internų, kurie iš karto sakydavo, kad čia neliks. Vienas toks net norvegų kalbos žodyną nešiodavosi, mokėsi kalbos ir ruošėsi išvykti.

Mūsų gydytojai užsienyje vertinami. Kad galėtum dirbti chirurgu, turi mokytis 12 metų, paskui gauni licenciją. Tiek atsimokę, gavę visą finansavimą iš Lietuvos, jauni gydytojai išvyksta. Šitai ministerija galėtų kažkaip reguliuoti. Manau, kad baigusiems studijas gydytojams reikėtų atidirbti Lietuvoje“, – patriotiškai nusiteikęs buvo G. Klimkevičius.