Du Jonai Matulevičiai, du ūkininkai - tėvas ir sūnus.
Spausdiname žurnalisto Vytauto Bagdono publikacijos apie Daujočių kaimą antrąją dalį. Pirmojoje, spausdintoje praeitą antradienį, autorius kalbino didelio, daugiau kaip pusantro šimto gyventojų turinčio kaimo bendruomenės pirmininką ir seniūnaitį Aleksą Aleksiūną, o šioje dalyje iš arčiau susipažinsime su šio kaimo ūkininkais ir paprastais kaimo žmonėmis, kurių didžioji gyvenimo dalis prabėgo dar sovietmečiu.
Ūkininkų optimizmas blėsta
Kartu su seniūnaičiu A. Aleksiūnu užsukome į ūkininkų Daivos ir Jono Matulevičių trobą. Pasak sodybos šeimininkų, jų ūkis mišrus. Turi apie 40 melžiamų karvių, pieną parduoda AB „Rokiškio sūris“. Pieno supirkimo kainos, nors po truputėlį ir keliamos, nedžiugina. Ne vienas Svėdasų seniūnijos ūkininkas pieno ūkius jau likvidavo. Matulevičiai tokiam žingsniu dar nesiryžta, nors visokių minčių yra. Brangsta degalai, trąšos, augalų apsaugos cheminės priemonės, kyla mokesčiai, neįmanoma kainų šuolio pasivyti.
Per daug nedžiugina ir augalininkystės reikalai. Iš viso ūkininkai dirba apie 200 hektarų žemės, augina grūdines kultūras. Didžioji dalis žemės yra nuomojama. O su ta žemės nuoma irgi daug neaiškumų: šiandien ji nuomojama, o rytoj gal savininkai nebenuomos, keliamos ir nuomos kainos, litai jau susilygino su eurais.
Pasėjai javus, ir nežinai, kokios bus gamtinės sąlygos, kaip jie išaugs, ar pavyks nuimti derlių. Ūkininkauji, žmogau, ir negali numatyti, kas bus ateityje, pasiseks ar ne, produkcijos supirkimo kainos bus normalios ar teks dirbti nuostolingai. Pasak D. ir J. Matulevičių, optimizmas vis labiau blėsta. Tėvams padeda ūkininkauti ir sūnus Jonas, Utenos profesinio mokymo centre įsigijęs automechaniko specialybę ir sugrįžęs į gimtinę. „Stojau ten mokytis, nes technika, mechanizmai, remonto darbai yra „prie širdies“. Keista, kai kiti mokosi tik dėl diplomo, visiškai nesidomėdami būsima profesija“,- atviravo J. Matulevičius jaunesnysis.
O štai ūkininkų dukra Toma pasirinko kitokį kelią – studijuoja burnos higieną Utenos kolegijoje. Ji baigė ne tiktai Svėdasų J. Tumo-Vaižganto gimnaziją, bet ir muzikos mokyklą, o šventadieniais skambiu savo balsu giedodama ji pradžiugina tikinčiuosius Svėdasų bažnyčioje…
Prisimena savo dėdę-garsųjį
kanklių meistrą
Aplankėme ir Naujojoje gatvėje gyvenantį Joną Rimą Lašą, kuriam vasario pabaigoje „stuktelės“ jau 84 metai. Net 32 metus jisai išdirbo kolūkyje statybininku, sunku ir besuskaičiuoti, kiek langų, durų ir kitokių stalių gaminių padarė, kiek gyvenamųjų namų bei ūkinių pastatų surentė. Trūko tuomet mechanizmų, įvairios technikos, viską tekdavo daryti rankiniu būdu, su paprasčiausiais įrankiais. Ir namą Daujočių gyvenvietėje savo rankomis susirentė, pradėjo jį statyti 1986-aisiais. Jo tėvas Petras irgi daugybę metų išdirbo staliumi, statybininku. Tiesa, buvo išrinktas ir pirmuoju „Saulės“ kolūkio pirmininku. Sunkūs tada buvo metai, teko laviruoti ant „skustuvo ašmenų“, nes nebuvo ramybės nei dieną, nei naktį. Su savo prašymais ir reikalavimais iš miško vis ateidavo partizanai, jų pėdsakų intensyviai ieškodavo liaudies gynėjai, kaimiečių vadinami „stribais“. Pasisekė išgyventi.
Bet pirmininkauti teko neilgai, užtat jo rankos labai pravertė prie medžio darbų. Pasirodo, Jono Rimo tėvo Petro brolis buvo garsusis kanklių meistras Juozas Lašas. Taigi, tikras mūsų pašnekovo dėdė. Išsaugojo apie savo giminaitį daugybę šviesių prisiminimų, turėjo ir dėdės padovanotas kankles. Bandė groti, tačiau kai obliuodamas medį, susižalojo pirštą, kankles paliko. Dėdė J. Lašas sūnėną kvietė mokytis meistrauti kankles, žadėjo viską parodyti, paaiškinti. „Užteko visokiausių darbų ir be kanklių meistravimo, taip ir nepasinaudojau dėdės pasiūlymu“,- prisimena J. R.- Lašas. Na, o tų dovanotų kanklių nebeturi – jas išsivežė anūkas į Uteną. Taip jau atsitiko, kad tos kanklės atidrėko ir atsiklijavo, tai anūkas susiremontavo ir išsivežė. Jis irgi negroja, tiktai laiko kaip prisiminimą.
Po žmonos mirties J. R. Lašas namuose liko vienas. Bet ne vienišas. Tėvo aplankyti nepamiršta trys dukros, gyvenančios Auleliuose, Anykščiuose ir Lazdijuose bei sūnus iš Utenos, anūkai.
Aldonos „babkos“
Aldona Žilytė gyvena kartu su 88 metų motina taip pat Aldona Žiliene ir broliu Juliumi. Daujočiuose jų šeima jau 38 metus. Persikėlė čia nuo Duokiškio, iš Vaineikių kaimo. Ten vyko melioracija, jų sodyba buvo paruošta nugriovimui. Todėl buvo nuspręsta keliauti į motinos gimtinę netoli Daujočių. Tėvai gyvenvietėje namą statė skolon, kolūkis skyrė statybinių medžiagų.
Nauja statyba kainavo 14 tūkstančių rublių, o už melioracijos nugriautą statinius apmokėta tik 7 tūkstančiai. Todėl teko gerokai pasispausti, darbuotis, taupyti ir tą skolą išmokėti. Aldona pasakojo, kad jai kolūkyje triūsti neteko. Vos užbaigusi vienuolika klasių, įsidarbino bibliotekoje Rokiškio rajone, paskui – Utenos trikotažo fabrike. Čia išdirbo net 29 metus. Paskui grįžo į Daujočius, rūpinasi senute motina, laiko karvę, mėsinių vištų, kol buvo leidžiama, augino ir kiaules. Vasaromis traukia į netoliese esantį mišką, uogauja, grybauja, džiaugiasi dar tėvelio sodintų ir skiepytų obelų derliumi.
„Taip ir verčiamės, išgyvename“,- šypsosi Aldona. Ir pasidžiaugia, kad iš savo motinos išmoko kepti bandeles. O jos keptas kvapnias, minkštas, tiesiog burnoje tirpstančias „babkas“, kaip ir sausainius bei kitokius konditerinius kepinius daugelis žino ir labai gerai vertina. Mugėse, šventėse Aldonos kepiniai ant prekystalio ilgai neužsibūna, kai kas ją susitikę, tiesiog užsiprašo tų „babkų“.
„Kadaise tikėjau, kad neteks daryti trijų nemėgstamų dalykų: virti valgio, dirbti medicinos sesele ir siūti. O gyvenime viskas pasisuko priešingai – tenka ir valgį gaminti, ir bandeles kepti, reikia slaugyti motiną, taigi tapti šiokia tokia medike. Nemėgau siūti, o kone tris dešimtis metų išdirbau siuvėja“,- juokauja Aldona.
