Debeikių bažnyčią statė iš Kalvelių molio

Nuo Anykščių – Rokiškio plento pasukus link Debeikių, iš karto už Čekonių kaimo prasideda Kalvelių kaimo laukai, gatvelė su sovietmečiu statytais namais ir šiuolaikišku Aknystos socialinės globos namų Kalvelių filialo pastatais. Tačiau kelios senojo Kalvelių kaimo trobos šimtamečių medžių paunksmėje yra šiek tiek piečiau šalia vos kelis geležinius kryžius išsaugojusių kapinių ir senkapio. Pasak Debeikių seniūnijos seniūno Alvydo Simonavičiaus, Kalveliuose gyvenamąją vietą deklaruoja 34 žmonės, tačiau gyvena gerokai mažiau.

Kalveliai istorijos kryžkelėse

Dėl kaimo vardo kilmės kalbinti seniausi kaimo gyventojai teigė legendų nežinantys ir kaimo vardą kildino nuo kadaise čia gyvenusių ir arklius kausčiusių kalvių. Apie vardo kilmę neužsimenama ir Anykščių krašto vietovių žinyne, tačiau teigiama, kad Anykščių bažnyčiai priklausęs kaimas Anykščių parapijos inventoriaus apraše, minimas dar 1779 metais. Tuomet jame gyvenusios 8 laisvų valstiečių šeimos turėjo po 12 – 14 ha žemės, mokėjo činčo mokestį ir duoklę. Nuo XVIII a. pabaigos iki XX a. pradžios Kalveliai priklausė carinės Rusijos imperijos Kauno gubernijai. Po 1863 m. sukilimo numalšinimo iš kaimo už paramą maištininkams buvo ištremtas Justinas Dičius su žmona, kaime vaikus lietuviškai skaityti mokė daraktorė Kotryna Steikūnaitė.
XX a. kaimas priklausė Ukmergės, paskui – Utenos apskričiai. Radus tinkamo molio buvo įrengta plytinė. Iš kaime degtų plytų 1906 – 1913 m. pastatyta dvibokštė Debeikių bažnyčia. 1923 metais kaime gyveno 108 žmonės, veikė grietinės nugriebimo punktas. 1947 m. spalį Vinco Šakėno namuose buvo atidaryta Kalvelių pradinė mokykla, tačiau 1955 m. buvo uždaryta, o tas pats V. Šakėnas su dar 7 kaimo gyventojais ištremtas į Sibirą.
Pirmasis kolūkis kaime įkurtas 1949 m. Kalveliai 1950 – 1978 m. buvo „Tarybinio artojo“ kolūkio centrine gyvenviete su kolūkio kontora ir kultūros namais. Būtent šie namai tapo prieglobsčiu kelioms dešimtims Aknystos socialinės globos namų filialo auklėtinių.
Myli gyvūnus ir mažus vaikus

Užvakar nuo kaitros Kalvelių filialo gyventojai slėpėsi pavėsinėje ir svajojo, kaip gerai būtų pasiekti už kelių kilometrų tyvuliuojantį Rubikių ežerą. Tačiau nusimaudžius juk tektų sugrįžti dulkėtu vieškeliu. Filiale nuo jo įsikūrimo dienos jau 15 metų dirbanti socialinė darbuotoja Irena Miežienė pastebėjo, kad globotiniai buvo nuvežti prie Lipšio ežeriuko, nes patys ten norėjo.
Pasak I. Miežienės, filiale gyvena globotiniai iš visos Lietuvos, tačiau nė vieno – iš Anykščių rajono. „Kalvelių filiale gyvena 25 savarankiškesni žmonės, norintys ramybės. Dimitrijus, Rima, Albinas čia pateko iš Vilniaus, Rimas – iš Molėtų, Danguolė – iš Kauno, – vardijo I. Miežienė. – Mūsų gyventojai gerai sutaria su kaimiečiais, padeda jiems ūkio darbuose ir taip prisiduria litą kitą prie gaunamų pensijų ar pašalpų. Būna skaudu, kai mūsų gyventojus nepagrįstai apkaltina nebūtais dalykais. Kažkas supjaustė šieno rulonus, sukėlė gaisrą – ir neretai net pareigūnų akys į mūsų pusę krypsta. Man globotiniai – patys geriausi žmonės, nes žinau beveik kiekvieno gyvenimo dramą. Dauguma čia pakliuvo po avarijų, sunkių ligų, šeimyninių dramų. Jie visi ilgisi namų, laukia, kad juos kas nors aplankytų. Jie labai myli mažus vaikus ir, kai pas mus viešėjo darželinukai, stengėsi bent prisilieti. Na, ir gyvūnėlius myli. Laikome šuniuką Paką ir katinėlį Micių“.

Ūkininkai augina veją

Šiek tiek piečiau nuo Aknystos filialo medžių glaudžiasi trys senojo Kalvelių kaimo sodybos. Senąją Karosų sodybą prieš 7 metus nusipirkę kuriasi jauna ūkininkų Gitos ir Kęstučio Opulskių šeima. Šalia senojo jau ryškėja naujo, šiuolaikinio namo kontūrai. Kieme – tvenkinys ir siurbliai, pumpuojantys vandenį laistyti vejos lauką.
Pasak K. Opulskio, iš vejos auginimo ir pardavimo pragyventi būtų sunku, nes lietuviams veja juk ne pirmo būtinumo prekė, tad jų ūkis verčiasi ir tradicine augalininkyste. „Jau nukūlėme žieminius rapsus, tačiau derlius tragiškas, tik geriau negu nieko“, – sakė K.Opulskis, pasiguodęs karščiais, po kurių paprastai seka javus guldančios liūtys. Du trečdalius žieminių kultūrų teko atsėti vasariniais kviečiais ir rapsais, į sėjomainą dar įtraukėm kmynus. Tikiuosi, kad pirmadienį prasidės didžioji javapjūtė“, – sakė kombainą darbui ruošiantis ūkininkas, beje, dalyvavęs rajono artojų varžybose ir užėmęs antrąją vietą.
G. ir K. Opulskiai nesiskundė savo dalia ir alinančiais vasaros darbais nuo tamsos iki tamsos. „Užpernai rudeniop dar spėjome apsilankyti Ukrainos Kryme, pernai buvome Izraelyje, o šiemet rudenį ruošiamės į Rumuniją ar Gruziją, – sakė dar neapsisprendęs, į kurią šalį važiuos, Kęstutis. – Tuomet į sodybą atvežame anūkais pasidžiaugti senelius, nes keliauti jie dar per maži.“ Aštuonerių metukų Rokas lanko A. Vienuolio progimnaziją, o jo šešerių sesutė Ieva – vaikų darželį „Žilvitis“.
K. Opulskis parodė keliukus link dar dviejų senojo kaimo sodybų, tačiau perspėjo, kad jose vargu ar pavyks ką nors sutikti, nes Deivis Stankevičius gyvena Vilniuje, o į antrąją pavasaroti šiek tiek dažniau atvažiuoja Valė Patapovaitė iš Panevėžio.

Seniai nebėr tų takelių

„Mūsų trobai yra gal 100 metų. Jai padidinti langai, ne kartą remontuota, – sakė greitai aštuoniasdešimtmetį švęsianti Kalvelių kaime užaugusi panevėžietė mokytoja Valė Olga Patapovaitė. – Tėtis į šią sodybą atėjo užkuriom. Ten ant tvarto jo ranka užrašyti 1938 metai, matyt, užrašė, kai pasistatė. Jauniausias brolis Jonas, kaip ir tėveliai, išėjo amžinojo poilsio. Brolis Petras gyvena Druskininkuose, tai retai atvažiuoja. O sesuo Elena, bibliotekininkė, iš Molėtų štai kartu su manim“. Šneki moteris atgaivino reto skanumo vandeniu iš gilaus šulinio, pasakojo ir pasakojo apie vaikystę, plačią giminę ir ištuštėjusį kaimą. „Vaikystėje tiesiai pramintu takeliu iki Rubikių tebuvo 2 kilometrai. Mes maudytis eidavome, o keli žmonės į plytinę eidavo dirbti, – sakė moteris. – Tik seniai tų takelių nebėra, o aplink vieškeliu dabar gal 4 kilometrai iki Rubikių“. Beje, Valė prieš 60 metų baigė Anykščių gimnaziją ir pernai vyko gimnazistų susitikimas, dar susirinko 35 auklėtiniai.