Vilniškė Petro Kalibato spaustuvė „Petro ofsetas“, dažna anykštėnų partnerė, ką tik 3ooo egz. tiražu išleido Rimanto Vanago ir Nerijaus Vanago knygą „Anykščių fenomenas“. Knyga išleista A. ir A.A. Avižienių paramos ir labdaros fondo lėšomis, ją originaliai apipavidalino knygų dizainerė, taip pat Anykščių krašto dukra Loreta Uzdraitė, žemėlapius parūpino vėlgi anykštėnas, kartografijos žinovas Artūras Paltarackas. Leidinį papildo ir puošia keliasdešimt autentiškų nuotraukų.
Kaip nurodoma įžangoje, tai netradicinė knyga apie netradicinius Anykščius. Kodėl – netradicinius?
Į šį klausimą paprašėme atsakyti rašytoją Rimantą Vanagą.
– Nors pats esu literatas ir lenkiu žilą galvą didiesiems mūsų žodžio meistrams, manau, vadovėlinis Anykščių įvaizdis jau senokai išaugo senuosius „marškinėlius“. Vis klasikai, Anykščių šilelis, Puntukas, Laimės žiburys, dabar – dar ir Lajų takas… Todėl kai kurioms kultūros įstaigoms jau prieš kelerius metus siūliau idėją, kad Anykščių svečiams, gidams, mokytojams ir visiems kitiems Anykščių „fanams“ būtų pravarti daugiau enciklopedinio pobūdžio, bet populiariai parašyta knyga apie tai, kas iki šiol dėl vienų ar kitų priežasčių būdavo nepelnytai nutylima, apeinama. Tačiau tokiai knygai parengti reikia ir žmonių, ir laiko, ir lėšų, pagaliau – noro.
Kartą savo mintimis pasidalinau su profesorium Algirdu Avižieniu, – jam ši idėja iškart patiko, pažadėjo remti sumanymą, bet kas jį įgyvendins? Atsakiau, kad tik ne aš, nes esu iki ausų įklimpęs į savo paties sumanytą „Sielių“ knygų seriją. Tuo metu – o tai nutiko lygiai prieš metus – pas mane svečiavosi sūnus Nerijus, baigęs Anglijos Bornmuto universitete turizmo vadybą, jis kaip sykis dairėsi darbo. Sutarėm taip: jeigu Nerijus atliks visą „juodąjį‘ darbą, t.y. surinks reikalingus tekstus, pateiks juodraštinį variantą, aš – o kurgi dingsiu? – paredaguosiu, papildysiu. Taip suglaudėme pečius ir abu tapome autoriais. Profesorius taip pat nestokojo naudingų pastabų, pasiūlymų. Mus visus skatino ir drąsino mintis, kad tokio pobūdžio knygos apie Anykščius dar nebuvo.
Kokius gi objektus ras naujosios knygos skaitytojas? Kol kas mūsų karštą lankantys turistai beveik nieko nesužino apie Anykščių baltąjį auksą – kvarcinį smėlį, niekas – ar beveik niekas – jiems nepasakoja apie Europoje garsią dainininkę O. Zabielaitę-Karvelienę, nenuveža į Dabužius nei dėl didžiojo žodynininko K.Sirvydo, nei dėl dailininko M. Dobužinskio. Pateikiame glaustą „titnaginio“ socialdemokrato Stepono Kairio, lietuviško vyno karaliaus Balio Karazijos, spalvingojo Pupų Dėdės bei dar keliolikos žymių anykštėnų istorijas. Žinoma, atsirado vietos ir Anykščių žydams, ir Kolumbijos politikui, profesoriui Antanui Mockui (jo seneliai ilsisi Anykščių kapinėse), legendiniam Peslių kaimui bei kitoms krašto įžymybėms. Kartu puoselėjame pusiau slaptą viltį, kad aptariamose vietovėse pamažu pavyks deramai įamžinti to vertus žmones ir įvykius.
Galimas daiktas, kai kas pasiges dar to, dar ano. Tokiems atskysiu: prašom, tikrai ne viskas mūsų fenomenalaus krašto lobių skrynioje jau išsemta, – durys visiems atviros, rinkit, rašykit, leiskit!
