2016 metus galima pavadinti politinio baudimo metais. Demokratinių valstybių rinkėjai baudė politikus ir, jei pavadinti reiškinius tikraisiais vardais, dar kartą išsaugojo demokratijos esmę. Britanijoje piliečiai nubalsavo už pasitraukimą iš Europos Sąjungos (kuri virto politine, o ne ekonomine sąjunga, kaip pradžioje kūrėsi), JAV piliečiai prezidentu išsirinko Donaldą Trumpą, o lietuviai – valstiečius ir žaliuosius. Tai tik trys balsavimai, kuriems pas mus buvo skirta daugiausiai dėmesio. Visų jų rezultatai turi bendrą bruožą – jie buvo prieš politinio elito valią, kuris dažniausiai už savo išskirtinę padėtį visuomenėje yra dėkingas vertybėms, kurias rinkėjai protesto balsavimais atmetė.
Ir „Brexit“, ir JAV prezidento, ir Lietuvos Seimo, ir keletas rinkimų kitose šalyse turi tą patį bruožą – rinkėjams globali politika, savotiško globalinio kultūrinio neomarksizmo statyba, yra svetima.
Rinkėjai nenori pasaulio, kuriame visi būtų vienodi, nenori kultūrų persimaišymo, pasaulinės ideologijos su viena iki absurdų nueinančia politkorektiška politika, nenori, kad svetimas būtų priverstinai vadinamas savu.
Šių elito politinių siekių nesuvokimas, atmetimas slypi pačioje asmens prigimtyje, kurioje individui labai aiškiai duota suvokti „aš“ ir „kitas“. Tas „kitas“ niekada nebus lygus „aš“, kad ir kaip visos humanizmu pagrįstos santvarkos stengtųsi. To nepavyko padaryti krikščionybei per du tūkstančius metų, o ką jau kalbėti apie vienadienes santvarkas?
Pastarųjų metų pernelyg didelis „kito“ suabsoliutinimas prieš „aš“, su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis ir sukėlė visuomenėse politinį sprogimą. Labiau stebina, kad politkorektiškos, mesianistinės ideologijos atstovai dar sulaukė tokio didelio rinkėjų palaikymo, nors, jei vertinti kokio „Brexit“ ar JAV prezidento rinkimus, akivaizdu, jog politiniam elitui pasipriešino triuškinančiai didelė senųjų, nenatūralizuotų piliečių dalis. Todėl manau, kad šių metų rinkimų rezultatai anaiptol nėra Vakarų pasaulio „saulėlydis“, kaip sako kai kurie politologai, o greičiau vakarietiško pasaulio individualizmo ir atsakingumo laimėjimas prieš kolektyvizmą.
Visuose šiuose rinkimuose į akis krenta visiškas ideologijų išskydimas, tiksliau – neturėjimas argumentų rinkėjams pagrįsti tų „aukštesnių“ mesianistinių tikslų. Laisvė, atjauta visam pasauliui, Amazonės džiunglių ir Arkties ruonių gelbėjimas yra tai, ką „aš“ priima kaip „kitą“ – jis yra, bet tai tik iliuzija, jis niekada nebus savas, liks tik vilione. Nepadėjo ir kitos nuomonės piešimas kaip tamsios ir atsilikusios (kaip SSRS „davatkiškumo“ etikečių klijavimas tikintiesiems).
Jei kalbėti apie JAV prezidento rinkiminę kampaniją, joje itin ryškiai į akis krito polių sukeitimas vietomis. Juk D.Trumpą prezidentu iškėlė respublikonų, dešiniųjų, beveik radikalų, kurie visada buvo aršiausi SSRS priešai (vien prezidento Ronaldo Reigano politika ką reiškė) partija, o visą rinkimų kampaniją oponentai jiems klijavo Rusijos draugų etiketę. Tai absurdiška. Demokratai, kurie istoriškai būdavo nuosaikesni, pasisakydavo už sveiko proto išlaikymą, lošė dešiniųjų vertybėmis (tarp kitko, galima prisiminti, kad ir ankstesnė socialdemokratiška mūsų vyriausybė net iš tolo kairiųjų nepriminė ir vykdė dešiniąją politiką).
Ar normalu, kai minios gali migruoti per sienas be jokios kontrolės, o valstybės piliečiai, kurių šalis užplūsta nelegalūs migrantai, bijo minėti žodį „migrantas“ ir primygtinai vartoja „pabėgėlis“? Maža to – valstybėms reiškiamos pretenzijos dėl nepakankamai gerų sąlygų ir teisių pažeidinėjimų, o nenorinčioms prisidėti prie šios beprotybės ir pas save integruoti tuos „pabėgėlius“ grasinama sankcijomis? Neabejotina, kad karo pabėgėliai turi būti priimami, bet ne tokiu principu, kaip buvo šiais metais – tautų kraustymosi negali būti. Juo labiau svečias negali griauti nusistovėjusios tvarkos nekalbant jau apie terorizmą. Rinkėjai dar tars savo žodį artėjančiuose rinkimuose pačiose svarbiausiose ES valstybėse – Vokietijoje ir Prancūzijoje. Tas šaukimo ir atvirų durų politikos rezultatas gali būti daug labiau sukrečiantis ES, kaip politinei sąjungai, nei koks „Brexitas“.
Nors ir labai keista, tačiau Lietuvoje valstiečių ir žaliųjų triuškinantis iškilimas rinkimuose susijęs ne tik su vietine, bet ir su globalia politika, kaip to paties proceso dalis. Į eilinį pilietį nesiorientuojančios valdžios sprendimai (nors valdantys save vadino kairiaisiais), kaip Darbo kodekso priėmimas (savo prigimtimi atstovaujančio globalaus pasaulio arba kapitalo vertybėms), kainų šuolis įvedus eurą (vėl ne piliečių interesai) ir valdžių tvirtinimas, kad kainos nepadidėjo, korupcija, kurioje dažnu atveju institucijos sakė, kad viskas legalu arba nieko pakeisti negalima (vien ko verta „auksinių šaukštų“, „auksinių miltų“ istorijos), tragiška demografinė padėtis – tai skauduliai, kurie nunešė senąją valdžią. Tiesiog didžiulė dalis piliečių buvo pasiryžusi balsuoti už bet ką, kad tik valdžia pasikeistų. Tačiau valstiečių išrinkimo negalima lyginti su kokių darbiečių ar valinskininkų „iššokimais“ per rinkimus, jie pataikė į laiko dvasią. Tačiau dar įdomiau, kad bene pirmą kartą po įstojimo į ES Lietuvoje išrinkta valdžia, kuri po rinkimų kol kas dar neišsižada pažadų ir net vykdo ideologinius sprendimus, o ne sprendimus, už kurių kyšo kieno nors finansinių ar galios interesų „ausys“.
