Didžiųjų lūkesčių metas

Paskutinė rugpjūčio diena tirpsta sutemose. Dyla vasarėlės laikas. Lauke jau tamsu. Šviesos tik tiek, kiek jos turi savyje. Migla, atslinkusi nuo upės, aptūloja kiemą, tvorą ir vartelius, suglosto išsitaršiusius gauromečių gaurus, apkamšo žolynus – saugo, kad nesužvarbtų. Juk rytoj – jau Rugsėjo 1-oji –  ypatinga, didžiųjų lūkesčių diena, sugėrusi vasaros šilumą, kai pro liepų šakas dar varva saulės spinduliai, sodria žaluma dar švyti gluosnio lapijos kupolas, rasas kelia žolynai, prikritę minkštutėlių voratinklių…

Stebuklingas Rugsėjo 1-osios rytas pulsuote pulsuoja didžiaisiais lūkesčiais, džiugiu nerimu, tyliai krebždančia baime ir ją gožiančiu naujų potyrių, susitikimų, atradimų ir išsipildymų svaiguliu. Ši diena paliečia visus ir kiekvieną: senelius ir močiutes, tėčius ir mamas, jaunuolius ir merginas, vaikus – nuo didžiausio iki mažiausio. Kiekvienas atsiveria Rugsėjo 1-osios gaudesiui: suaugėliai prisiminimuose braido, vaikščioja seniai užvertų mokyklų koridoriais, mąstydami apie tuos, kuriuos lydės šiandien į triukšmingą šventės glėbį ir mąslią laukiančių kabinetų sutelktį. Tai būtinybė ir šventė, nes reikia išeiti iš namų, reikia atsidurti tarp tų vienodai surikiuotų suolų, pajusti nežinią pamokos pradžioj ir baugumą, kai atsistoji prieš klasę vienas, išskirtas iš būrio… Taip, Rugsėjo 1-oji – tai Mokykla, jos prasmė ir idėja, tai kaskart nauja pradžia. Ir negali pakankamai jos įvertinti, kol ji netampa praeitimi. Man, didesnę viso savo gyvenimo dalį praleidusiai mokykloje, išgyvenusiai ir mokinės, ir studentės, ir mokytojos, ir mamos, lydėjusios į jos aidžią kasdienybę dukrą, r močiutės nerimą bei lūkesčius, Rugsėjo 1-oji prilygsta Naujiesiems metams, net pranoksta juos, yra netgi svarbesnė laukimu kažko nauja, tikėjimu, svajonėmis, bundančiais troškimais ir viltimis, tyliai sau duotais pažadais…
Kiekvienam, šią ypatingos šventės dieną į mokyklą einančiam, Rugsėjo 1-oji tampa didelio, ištisą ,,amžinybę“ trunkančio nuotykio pradžia. Koks bus šis nuotykis? Vieni pasitinka jį kaip smagų žaidimą, kiti – kaip atsakingą iššūkį, treti mato ją kaip dar vieną suaugusiųjų sugalvotą ,,sankciją“, kuri sujauks jų gyvenimus. Dažnai visi šie jausmai – ir džiaugsmas, ir nerimas, ir baimė, sumišusi su nepasitenkinimu, – kyla kartu, yra susimaišę, nes mokymosi pradžia žymi naujo ir svarbaus etapo pradžią, kurioje slypi ir svarbios galimybės, ir potencialūs sunkumai, kurie neretai trikdo, augina norą kaip nors apeiti kliūtis.         
Šiųmetė Rugsėjo 1-oji  –  nerimo metas ir pedagogams – juk įvedamas etatinis darbo apmokėjimo modelis, sėjantis mokytojų širdyse netikrumą ir klausimų bangą, bet abejones ir nelinksmus pamąstymus užgožia į gatves , kelius-kelelius pasipylusi vaikų ir jaunuolių – pasipuošusių, džiugių, nešinų gėlėmis, švytinčių  didžiaisiais lūkesčiais – jūra. Ar kada nors kitą – ne Rugsėjo 1-osios  –  rytą esate matę jų tiek daug vienu metu – sunerimusių, stiprių, pasiruošusių, gražių, tikinčių savimi, žinančių, ko nori, ir neabejojančių, kad gali, nors dauguma net nežino ką… Nežinau, kiek nuo mūsų pačių priklauso, ar Rugsėjo 1-oji švies kaip šermukšnių kekių raudonis saulės nutviekstoje palaukėje, spindės gelstančių lapų auksu, vilios aukštai danguje skrendančių debesų sodais, ar sunkiu liūdesio ir nuovargio švinu užguls žvilgsnį, jausmus, mintis. Žinau tik viena – tai Didžiųjų lūkesčių diena. Ir jeigu Jūsų visa tai neįtikino, kad Rugsėjo 1-oji išties yra nuostabiausia metų šventė,  ir Jūs vis dar galvojate apie paliekančią mus ir išeinančią vasarą, galėčiau pridurti, jog Rugsėjo 1-oji yra vienintelė diena, nuo kurios jau galima pradėti laukti naujos vasaros. Su  Rugsėjo 1-ąja! Teišsipildo Jūsų didieji lūkesčiai!