Europos parlamento narys, Liberalų ir demokratų aljanso už Europą (ALDE) frakcijos vicepirmininkas, buvęs vyriausiasis mūsų šalies derybininkas prieš Lietuvai stojant į Europos Sąjungą Petras AUŠTREVIČIUS tikina, kad „Brexit“ nesukėlė egzistencinės grėsmės ES. Tačiau, pasak jo, ES ir Didžiajai Britanijai reikia suderinti pozicijas, sutarti dėl abiems pusėms priimtinų sąlygų.
Su Europos parlamento nariu kalbėjomės apie ES problemas ir perspektyvas.
– „Brexit“ sukeltas šurmulys nuvilnijo. Didžiosios Britanijos išstojimo iš ES sąlygos jau yra aiškios?
– Šiai dienai (kovo pabaiga) lieka lygiai metai iki pilno britų pasitraukimo. 2019 metų kovo 29 dieną, vidurnaktį, Didžioji Britanija neteks visų narystės įsipareigojimų ir visų privilegijų. Iki 2019 metų kovo 29 dienos pasiektus susitarimus reikia ratifikuoti visuose ES parlamentuose. Iki 2018 metų lapkričio mėnesio reikia sutarti visus dalykus, kurie šiai dienai nėra pilnai aiškūs. Ar Didžioji Britanija nori tik su mumis laisvai prekiauti, ar ir turėti daugiau kažkokių sutartinių dalykų. Šiuo metu sutartis ruošiama pagal keturis punktus: 1. Prekyba ir ekonominiai ryšiai. 2. Užsienio politika, bendradarbiavimas saugumo ir vystomojo bendradarbiavimo srityse. 3. Vidaus saugumas. 4. Sektorinis bendradarbiavimas, žemės ūkis, moksliniai tyrimai ir pan. Laimei, kad piliečių teisėse bus abipusiškumas – yra daug britų, gyvenančių ES šalyse. Todėl bus laikomasi abipusiškumo principo: mes gerbiame juos, jie gerbia mus. Bet taip gerai, kaip buvo, nebus. Pasklido informacija apie naują užsienio piliečių užsiregistravimą Didžiojoje Britanijoje. Britų vidaus reikalų ministerija paskaičiavo, kad vienam žmogui nauja registracija gali kainuoti apie 290 svarų.
– Ar Didžiosios Britanijos pasitraukimas iš ES pastarajai yra skausmingas finansiškai?
– Pirminėje „Brexit“ derybų stadijoje problema buvo pinigai. Derybos linksta prie 50 milijardų eurų sumos, kurią Didžioji Britanija ES sumokės kaip kompensaciją. ES metinis biudžetas yra 140 milijardų eurų. Bet yra dvi neišsprendžiamos problemos – siena tarp Britanijos ir Airijos bei Gibraltaras. Siena tarp Šiaurės Airijos ir Airijos – neegzistuoja ir žinant visas buvusias įtampas Šiaurės Airijoje niekas nenori, kad jos pasikartotų. Airija kaip ES dalis, negali turėti visiškai atviros sienos su tais, kurie nėra mūsų nariai. Kaip padaryti skaidrų, žmogišką, civilizuotą sprendimą, kai sausumoje negali statyti sienos ir muitinių. Nes su tuo nesutinka Airija. Antras variantas – apie Šiaurės Airijos perimetrą daryti muitines, bet tai irgi yra labai sudėtinga ir niekas to nenori. Tokios muitinės reikštų, kad tarp Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos, nors tai yra viena valstybė, atsiranda muitų siena. Tokiam sprendimui nepritaria Šiaurės Airijos Unionistų partija. Tai probritiška partija, nuo kurios priklauso Teresos Mei Vyriausybės likimas – be Unionistų nebeliktų daugumos, Britanijoje kiltų politinė krizė. Trečias sprendimas – bendri ES ir Didžiosios Britanijos muitai. Bet dėl to dar nesutarta, neaišku, ar britams tinka toks sprendimas. Taigi kol kas nei vienas iš variantų nėra pasirinktas.
Gibraltaras yra didysis ir ilgasis britų bei ispanų ginčas. Ispanai nori, kad Gibraltaro uostas būtų bendrai valdomas, ko nenori Gibraltaras ir nenori britai. Ispanai pareikalavo bendros veiklos suvaldant tabako transportavimą. Atrodo, „Brexit“ yra Londono problema, bet dabar išėjo, kad tai Šiaurės Airijos ir Gibraltaro problema.
– Prarandame antrąją pagal dydį ES ekonomiką. Ar tai neiššaukia neigiamos Vokietijos reakcijos, laikančios esmine ES donore?
– Kur esminis britų ir vokiečių skirtumas? Vokietija – kontinentinė valstybė esanti Europos centre – jų kaimynai pusė Europos sąjungos valstybių. Jų ekonomika net logistiškai yra taip susijusi su bendra Europos ekonomika, ekonominės sienos ten seniai neegzistuoja. Vokiečių potencialūs nuostoliai dėl išėjimo iš Europos vidaus rinkos – kolosalūs. Vokiečių ekonomika iš esmės labai panaši į Lietuvos ekonomiką todėl, kad yra labai didžiulė priklausomybė nuo eksporto Vokietijai. Praeitais metais Vokietijos prekybos balanso perviršis buvo antras po Kinijos. Vokiečiai nesvarsto pasitraukimo galimybių. Juolab, kad jie turi kitą istorinę patirtį nei britai. Nepaisant to, kad vokiečiai ES moka daugiausiai, bet Vokietija yra ir didžiausia ekonomika. Ji labai daug laimi turėdami vidaus rinką aplink save. Vokietijos politiniai sluoksniai, elitas yra pasiruošę mokėti didesnius mokesčius, nes jie supranta, kad šalis laimi iš prekybos. 280 milijardų eurų prekybos perviršis! Tiesa, jų įmokos nebūtinai bus įprastų mokesčių forma. Galima siūlyti kitus finansinės inžinerijos sprendimus, pavyzdžiui, kurti tam tikrą fondą, panašiai kaip struktūriniai fondai.
– Naujas finansavimo etapas gali būti visai kitoks nei buvo iki šiol?
– Jis ir bus kitoks. Kalbame apie etapą, kuris prasidės nuo 2021-ųjų metų. Vis daugiau linkstančių, kad būtų penkerių metų periodas. Septyneri metai – tai jau kalbėjimas apie tolimą ateitį. Kas gali prognozuoti, kaip bus po dešimties metų? Penkeri metai – ES parlamento politinis ciklas. Visi kalbame apie didesnį biudžetą, kuris turtų augti nuo dabartinio 1 procento, kuris mokamas nuo nacionalinių pajamų, iki 1,3 procento. Netikiu, kad bus 1,3 proc., bet jei bus 1,15-1,20 proc., tai jau bus didžiulis pasiekimas. Juk tai reiškia, kad ES biudžetas augs 15-20 procentų. Kodėl jo reikia? ES pastaruoju metu sutaria dėl naujų politikų: migracija, gynyba ir saugumas. Didžiuliai pinigai reikalingi moksliniams tyrimams, išorės sienų apsaugai. Akivaizdu, kad ES eina į didesnį, ambicingesnį biudžetą.
– Kaip dėl žemės ūkio situaciją paaiškinti? Vokiečiai juk neturėtų būti suinteresuoti remti kitų šalių ūkininkus, kad šie pajėgtų konkuruoti su jų ūkininkais?
– Naujame finansavimo etape žemdirbiams parama neturėtų mažėti. Niekas nepritaria, kad ES bendra žemės ūkio politika galėtų būti silpnesnė. Vokietija gamina daug žemės ūkio technikos, todėl nemanau, kad vokiečiai būtų pagrindiniai stabdytojai.
– Ką manote apie Lietuvos mokestinę sistemą?
– Esminių peržiūrų mūsų mokesčių sistemoje po to, kai mes sumažinome PVM nuo 22 iki 21 proc., nebuvo daroma. Didelė mokesčių našta tenka darbo jėgos daliai. Mūsų mokesčių sistema yra nepakankamai lanksti atsižvelgiant į darbo jėgos poreikį. Mažai apie tai kalbame, tai nėra populiaru, bet apie tai nekalbėti yra neatsakinga. Trečias dalykas – mums reikia žiūrėti platesniame savo ekonomikos skatinimo kontekste. Todėl manau, kad būtina iškelti sau tikslą sukurti stabilią sistemą, nekeičiamą bent penkiolikai metų. Ir padaryti tai ne per valdančiųjų valios primetimą opozicijai ir visai Lietuvai aiškinant „mes gelbėsime“. Reikia sutarti visoms politinėms partijoms, darbdaviams ir profsąjungoms, kad tai būtų bendras, solidus, neskubant ruošiamas darbas. Aplinkui mus esančiame pasaulyje jau yra daugybė gerų pavyzdžių – airiai, olandai. Nereikia visko paraidžiui kopijuoti, bet atmetus, kas mums netinka, kas gera – reikia pasiimti. Jie tai kūrė dešimtmečiais. Koks investuotojas ateina metams ar keleriems? Investuotojas turi būti užtikrintas ateitimi dešimtmečiams, tai duokime jam tą tikrumą. Lietuvos šeimų gerovė negali būti priklausoma nuo valdžių pasikeitimo ir dažnų pokyčių.
