Valė Sedelskienė žengia pro senosios trobos verandą.
Visai netoli Čekonių, dosniųjų Ramuldavos miškų pakraštyje, prie pat Svėdasų link besidriekiančio plento, yra Rašimų kaimas. Nuo seno buvęs nedidelis, 1923 m. surašymo duomenimis, ten buvę 7 sodybos su 46 gyventojais. Nūnai – vos keli žmonės, tačiau kaimas vis dar gyvas senovės atmintimi archajiškomis trobomis. Senieji gyventojai girdėję, kad kažkada šioje vietoje buvo Rašimų dvaras, nuo jo ir kilo kaimo pavadinimas.
Šis tas iš anksčiau ir rytinio
autobuso poezija
Buvę Jononių bernai, nūnai žilstelėję vyrai pasakodavo, kad tuoj po karo žavių merginų ilgesys juos į Rašimus atvesdavo. Su šiokiu tokiu pasididžiavimu – matot, jaunuoliai kaip toli, net už Čekonių, gebėdavo nukeliauti, pavakaroti, sugrįžti, o kitą rytmetį vėl uoliai darbuotis darbuose kasdieniuose. Muziejininkai ten dar su senąja „Taurija” suko, ieškojo, senų sodybų ilgesyje praėjusių laikų gėrio – ar tai kokio įdomesnio baldelio, paveikslo, rakando.
Metai praslinko, prabėgo, o dar kartą į tą kaimą atvedė įdomus pastebėjimas autobuse. Juk rytmetiniame, tuoj po septintos link Anykščių riedančiame, daug įdomybių. Daugybė vaikų, žavios dvynės Aurelija ir Kristina, įlipančios Čekonyse, o Rašimuose šviesaus veido, skara užsigobusi įdomaus sodietiško žodžio moteriškė. Važiuojanti į didelį miestą – vaistų, maisto, kartais pas gydytoją. Eilinė kelionė nesunki, mat geri „Autoveldos” vairuotojai prie pat keliuko sustoja ir miesto centre ne tik išleidžia, bet ir paima. Parduotuvė taip pat netoli. Kaip smagu klausytis jos sodietiškos šnekos, nors girdėjau vos porą kartų, gražiai ji kartą ištarė: „Kaip mūsų tėvai darydavo…“
Istorijos šimtamečių liepų
ūksmėje
Įsmunki kaip į žalumą mirgantis koridorių – juk lapai linguoja, sukasi, vartaliojasi vėjo bangose. Kamienai tiesūs, stori, medžiai dar sveiki, kolonomis pirmapradėmis stūkso ir, Dievui dėkui, kad jie taip nuošaliai, kad niekam neužkliūna, kad niekas jų grožio motopjūklais į niekus nepaverčia.
Močiutė šalia tvartuko. Pamato mus, nusišypso ir mano esybę užlieja pasitenkinimas – čia ji, ta pati, kurią taip norėjau pašnekinti – Valė Sedelskienė. Neša vištoms žolę – pales kudakuoklės. Laikanti uždarytas ir dieną, ir naktį, tik didžiojoje šviesoje bent valandėlei išleidžianti į lauką pasiganyti, o po to vėl tvarkingai uždaranti. Mat pernai jau buvo pamokyta, kai vanagas jos dvi ar tris višteles, tokias gražiai kanapėtas ir dėslias, sukapojo, sulesė. Juk čia aplink miškas, laukinis miškas. Būdavo anksčiau ir kaimynų višteles šeškai sutvarkydavo – senas tvartas, tai vis kokį plyšelį tie žvėrys surasdavo ir išpjaudavo visas vištas iki vienos ir gaidžių gražuolių nepagailėdavo. Mačiusi gi kartą kaip šeškas savo mažylius per keliūtę vedėsi, be jokios baimės vorele sekė gal šeši mažyliai. Kūdroje buvę žuvų, tai nežinia iš kur atsiradusi ūdra, šeimininkavusi, kol nė vienos žuvelės nebeliko.
O seniau tai ir žvėrys kitokie, vis su taika ateidavo. Prie markos vis briedė su briedžiuku ateidavusi, nuo obelų žievę lupinėdavo, sode stirnaitės ganydavosi, zuikių atbėgdavo. Nuo šitų tai vasarą reikėjo saugoti morkas, kopūstus ir kitokį daržų gėrį, o žiemą obelis aprišti. Jie plastmasinių „kasnykų“ bijodavo. Bet nei briedžių nei kiškių dabar nebematanti, matyt, medžiotojai juos iššaudę. Nors neseniai pavieškele pasižvalgydamas prastraksėjo zuikis, toks liesas, toks vienišas.
Su daržais taip pat sunku – juk po medžiais tai labai jau neauga. Moteris net keliose vietose atitvėrusi plotelius, tokiais įdomiais apskritimais, taip įdomiai, vis kitos daržovės kiekviename želia. Sodinsianti dar agurkus, nes savas agurkas tai ne pirktinis – nepalyginamai skanesnis.
Seniau čia buvę žmonių daugiau. Štai vieni kaimynai, vyras ir jo moteris, labai mėgę išgerti. Įjunko į tą alų po to, kai išėjo į pensiją, matyt, jiems nuo dažno to pragariško skysčio vartojimo kepenys suiro. Kuomet suprato, kad blogai, dar buvo ligoninėje pasigydyti. Kiek pastiprino, jiems visai užginė alutį gerti. Tačiau įprotis buvo toks stiprus, kad net mirties baimę nugalėjo – vėl pradėję gėrioti. Net socialinė pagalba jokia jiems reikalinga nebuvo, pasakydavo, kad nieko jiems nereikia, tik atvežkit alaus.
Buvusi ir vieniša moteriškė netolimoje kaimynystėje, kuri negalavimus pajutusi vis pas gydytojus kreiptis vengė. Pasigododavo, kad jei pradėsianti gydytis, tai visus pinigus gydytojams teks atiduoti… Jau pasimirė ir ši. Dar Gindrėnų troboje gyvena, o toliau, kur tie dailininkai su keletu vaikų, tai jau nebe Rašimai.
Močiutė savo sveikatos būklę gerai nuo seno suvokia. Skrandis rūgščių stigdavo, tai nuolatos kokios rūgšties stengdavosi gerti. Dabar susitvarkęs, kad senatvėje galinti ir rūkytas mėsas be jokios baimės valgyti. Ant kėdutės išrikiuotos kelios dėžutės vaistų. Dar ir tablečių ant apversto puodelio dugno prismulkinta – vienos pernelyg daug, pernelyg stipru nuo jos.
Gyvenimas kaip sapnas…
Prabyla apie tėvelį. Jis buvęs iš Untupių kaimo, Povilas Mikėnas. Išsimokęs pienininku, darbavosi kažkur toliau, lyg ir Žemaitijoje, vienu metu Plungėje. Motina vardu Ona, iš Kupiškio. Buvo nusipirkę ūkelį su 6 hektarais žemės Debeikių vienkiemyje. Bet taip jau atsitiko, kad tėtis vos 27-ių pasimirė, pasiliko ji 4, sesuo Aldona 3 metų. Greitai pasimirė ir mama. Tokia lemtis, kad augo močiutės Mikėnienės prižiūrimos. Sesuo greičiau išėjo iš namų, o ji ištekėjo tik po močiutės mirties – nuobodu vienai buvo…
Jau kolchozai buvo, tačiau ji nedirbo kolektyve nė dienos – mokytojui rekomendavus ėmė dirbti pieninėje Debeikiuose. Buvo ten darbo daug – juk ir sviestą mušė ir kazeiną gamino. Ji prie tos „varškės“ ir darbavosi. Būdavo, nors ir mašinos tas granules išmaigo, bet nepakankamai, tekdavo trinti, smulkinti rankomis, o kur jį džiovindavo, tekdavo kęsti didelį karštį. Net aštuoniolika metų pieno pramonėje pralėkė, gal todėl dabar nelabai kojomis galinti.
Pieninei užsidarius dar kelis metus darbavosi Naujųjų Elmininkų valgykloje, toje pačioje, kuri tebestovi tuščia paplentėje.
Čia atėjo po to, kai ėmė gyventi su antruoju vyru. Ji buvo našlė, su našliu Baniu čia ir gyveno. Atrodytų, paprastas gyvenimas – ūkio darbai, buitis, savas ūkelis su karve, paršu, vištomis. Tačiau jame daug įdomybių, poezijos. Smagu buvę, o dabar viena, net ir kaimynų artimų nebėra. Štai dar ateidavusi Juzėnienė, tačiau ir ta pasimirė. Nežinia kodėl, nors taip saldžiai mėgdavusi, gal todėl taip greitai liga suėdė?.. Ji tai pasisaugojanti ir valgiu, ir vaistais gaivinasi, labai bijo tos chemijos – maisto nenatūralaus, chemijos prikimšto, todėl stengiasi savo daržovių prisiauginti ir vištas kelias laikanti, kad ekologiškų kiaušinių sudėtų. O parduotuvėje jai net baisu pirkti – bet nevalgiusi nebus, tad tenka valgyti ir su chemija. Štai akys jos silpnos, tai kasmet prisirenkanti mėlynių ir jų valganti, jaučianti, kad regėjimas gerėja. Taip pat didis vaistas ir spanguolės, kurių dar prisirenka netolimame raistelyje.
Kartais liūdna, kad artimiausi giminės retokai teaplanko, kartais pagalvojanti, kas bus, jei liga prispaus, gal tada reikės ieškoti vietos kokiame pensione. Užsiminė apie senelių namus Svėdasuose, kur, kaip jai pasakoję, labai rūpinasi, net masažus daro, ir maistas labai gardus.
Televizorių mažai žiūrinti, o radijo tai paklausanti. Politika menkai tesidomi, tik girdėjusi žmones dejuojant, kad ne tą žmogų premjeru išrinko, vis kainas keliantis. Bet jai svarbiausia, kad pensijos nenuimtų.
Išeiname ant gonkų, aplink zuja jos katės – Pūkis ir Juodukas, tačiau svetimų nemėgsta, tuoj neria slėptis. Prisėda moteris ir šypsodamasi sako: „Tai gal dar einam vidun, dar pasikalbėkim…”
Šitaip ji žmonių išsiilgusi. Kuomet atsisveikiname, ji rūpesčio sugauta lazdele pasiremdama kiemo takelio labirintu nužingsniuoja vištidės link.
