Disidentei Nijolei Sadūnaitei Anykščiai brangesni už Romą

Antradienio vakarą, spalio 17-ąją, Anykščių Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešojoje bibliotekoje svečiavosi ypatinga viešnia – disidentė sesuo Felicija Nijolė Sadūnaitė.
Sesuo pristatė savo knygos „Skubėkime daryti gera“ naująjį leidimą ir itin džiaugėsi galėjusi vėl aplankyti Anykščius.

Anykščiuose gyveno beveik dešimtmetį

Susirinkusiesiems, kurie F. N. Sadūnaitę pasitiko stovėdami ir plodami, vienuolė prisipažino, kad Anykščiai jai yra brangesni už Romą – iš Svėdasų yra kilusi jos mama, Anykščiuose ji užaugo, čia šaltais vasaros rytais bėgdavo išsimaudyti Šventojoje ir mėgaudavosi šilelio ramybe.
„1945 metais su tėveliais ir trejais metais vyresniu broliuku vežimu traukėmės iš Dotnuvos, patekome į Telšius. Tėvelis dėstė kunigų seminarijoje. Tėvelį vieną dieną išsivesti tardymui atėjo KGB. Jo nebuvo, o kai jis grįžo, slėpėmės rūsiuose, naktį bėgome ir – į Anykščius. Taip mes Anykščiuose atsiradome 1945-ųjų pabaigoje, kai man buvo 7-eri. Čia, Statybininkų gatvėje, Anykščių šilelyje, aš užaugau. Gyvenome Anykščiuose iki man suėjo 18 metų. Anykščiai man – pasakų pasaka, o anykštėnai – patys nuostabiausi žmonės“, – šiltai apie mūsų kraštą atsiliepė F. N. Sadūnaitė.

Platino pogrindinį laikraštį

Sesuo jaunystėje buvo persekiojama KGB, galiausiai nuteista trejiems metams griežtojo režimo lagerių ir trejiems metams tremties be teisių. Apie tai kalbama ir jos knygoje, apie tai autorė kalbėjo atėjusiems jos pasiklausyti.
„Okupantai pirmiausia kovojo prieš Dievą ir religiją. Jei žmogus tiki, jis bus tvirtas kaip deimantas. Tikėjimas visiems okupantams buvo didžiausias priešas. Kai mus okupavo, prasidėjo partizaninis judėjimas. Lietuva, turinti tris milijonus gyventojų, vienintelė visoje istorijoje beveik 10 metų kovojo su 150 milijonų okupantų. Partizanai yra mūsų didžiausias turtas – tie jauni žmonės gyveno baisiose sąlygose, konclageriuose ir kariavo už mūsų laisvę, – kalbėjo F. N. Sadūnaitė ir prisiminė, kaip pati atsidūrė lageryje: – Atsirado „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ (pogrindžio leidinys, ėjęs 1972–1989 m., kurį F. N. Sadūnaitė platino, daugino, vežė į Maskvą perduoti disidentams, kad šie savo kanalais perduotų į JAV – aut. past.). Tai buvo laikraštis, kuriame buvo spausdinami nuogi faktai: tokioje vyskupijoje, tokioje parapijoje, vardas pavardė, metai, data, buvo nužudytas, suimtas… Stebuklas, kaip 18 metų šis laikraštis ėjo. Jis atvėrė žmonėms akis. Kai mane tardė, prašė pasakyti, kas laikraščio redaktorius. Atsakiau – kad jūs patys. Mes tik fiksuojame jūsų nusikaltimus – nedarykite nusikaltimų, nebus ir kronikų. Lietuva – stebuklinga šalis, joje buvo per 20 pogrindinių laikraščių!“

Laisvės partija – šėtono partija

Pasiteiravus, kuo sesuo F. N. Sadūnaitė gyvena šiandien, vienuolė pasidalijo savo įžvalgomis apie naująją gyvenimo įgūdžių ugdymo programą. Tai – vienas labiausiai nerimą disidentei keliančių dalykų, kaip ir abortai ar teisė rinktis lytį…
„Aš net baisiausiame sapne nesapnavau – tos lytinės pamokos… Mokys vaikus ištvirkauti. Visa kita toje programoje – labai gerai, tačiau tame 90 procentų medaus – šaukštas deguto. Vienas tėvų yra sakęs, kad vaikas lankys šias pamokas, tik neis į tas, kuriose bus dėstomas lytinis iškrypimas. Jam buvo pasakyta: vaikas nepereis į kitą klasę. Laisva Lietuva, demokratija… Laisvės partiją vadinu šėtono laisvės. Žmogus – virš Dievo: paleistuvaukime, žudykim, – apgailestavo vienuolė. – Vienas kunigas paskaičiavo, kad legaliai per metus įvyksta po 4 000 abortų, o nelegaliai – dar dvigubai. Kuo mes geresni už Putiną? Putinas žudo ukrainiečius, mes žudome savo vaikus. Inteligentės klausia: o ką tada daryti? Gyvenkite celibate!
Vilkai mums yra pavyzdys. Skaičiau vieno amerikiečio knygą – mokslininkas penkerius metus gyveno su vilkais ir pamatė, kad kai yra badas, vilkai nesidaugina. Jeigu vilkas gyvena celibate, kodėl mes negalime?“
F. N. Sadūnaitė taip pat kalbėjo, jog mergaitė niekada nebus berniuku, o berniukas – mergaite: „Pažįstu 15-os metų mergaitę, ji dabar ne Aldutė, o Artūras. Tėvai sutinka. Ką tai reiškia? Tai yra pasityčiojimas iš žmogaus. Užsienyje mažametis gali keisti lytį be tėvelių žinios. Jei tėveliai sugalvos vaiką pas psichologą užrašyti, ir juos, ir psichologą į kalėjimą uždarys, kad bandė vaiką atkalbėti. Nei Stalinas, nei Hitleris, nei visi satanistai nėra tokie baisūs, kaip šis vaikų luošinimas.“

Neteisinga įslaptinti kagėbistus

Griežta F. N. Sadūnaitė yra ir nepriklausomos Lietuvos valdžiai – salėje nuskambėjus klausimui, ką mananti apie KGB agentų įslaptinimą, kalbėjo:

„Seimas priėmė įstatymą, kad 75-eriems metams įslaptina „brolius“ kagėbistus. Jie gali būti bet kokioje instancijoje – jie gali būti prezidentu, jie gali būti Seime, saugume, prokuratūroje. 1989 metais mes su dabartiniu kardinolu Lietuvos LTSR buvome reabilituoti, pripažinti, kad buvome nuteisti neteisingai. O dabartinis – Lietuvos nepriklausomas teismas – pripažino, kad mes – melagiai!
Visas teisingumas yra KGB archyvuose. Jų tardymo protokoluose nėra rašyta, kad mus uždarinėjo į „psichuškes“, maitino narkotikais, kad tardymo metu viską pasakytume, kad mane 17 parų švitino, kad žmones privedė iki mirties. Okupantai dirbo pagal tuo metu galiojančius įstatymus. Vokiečiai Hitlerį irgi išsirinko patys, naciai buvo legalūs. O mūsų buvo okupantai parsidavėliai, kurie kovojo su mūsų tautybe, su mūsų kalba.“

Siekia užfiksuoti istoriją

Knyga „Skubėkime daryti gera“ buvo parašyta prieš 50 metų Čikagoje (JAV), Lietuvoje ji pasirodė 1998-aisiais, o naujasis atsiminimų knygos variantas išleistas šiemet. Tuo pasirūpino Krikščioniškos pagalbos labdaros ir paramos fondo „Donum“ steigėjas ir vadovas Tomas Reventas, kuriam ypač svarbu išsaugoti partizanų ir disidentų atminimą.
„Mūsų fondo tikslas – užfiksuoti visus likusius disidentus“, – kalbėjo T. Reventas, perleidęs knygą, o kartu ir išnašomis, naujomis nuotraukomis ją papildęs Nijolės Sadūnaitės 85-mečio proga.
Jis pasakojo: „Sugalvoję leisti šią knygą, ieškojome, kuo remtis. Knygelę tuo pačiu pavadinimu prieš 25 metus buvo išleidusi sesuo Loreta Paulavičiūtė ir mes žinojome, kad nuotraukos ir kita medžiaga yra likusi seserų vienuolyne. Iš ten gavau atsakymą, kad medžiaga atiduota kunigui Grigui, kuris per dešimtmetį net nebuvo atidaręs tų dėžių. Mano nuostabai, tose dėžėse apie šią knygą nebuvo nieko. Pradėjome nuo nulio. Reikėjo užsakyti iš visų archyvų – net iš Ronaldo Reigano (JAV) – nuotraukas. Jie pirmieji mums jas ir atsiuntė“. Šios knygos bus padovanotos visoms Lietuvos viešosioms bei mokyklų bibliotekoms.“

Buvo tardoma beveik metus

F. N. Sadūnaitė yra Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvė, laikoma žymiausia XX amžiaus Lietuvos disidente. Laisvės premijos laureatė, pasaulyje žinoma tikinčiųjų ir žmogaus teisių gynėja.
F. N. Sadūnaitė gimė 1938 metais Kaune, baigė Jono Biliūno vidurinę mokyklą, vėliau Vilniuje – medicinos seserų kursus. Baigusi kursus, dirbo įvairius darbus: skalbėja, gaisrininke, slaugė Vilniaus našlaičių namų globotinius, Svėdasuose katechizavo vaikus. Įstojo į nelegalų Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolyną Panevėžyje. Visą laiką buvo KGB persekiojama ir terorizuojama, o 1974 metų rugpjūčio 27 dieną buvo areštuota, kai buvo sugauta savo namuose, dauginant „Kronikos“ 11-ąjį numerį. KGB rūmuose buvo tardoma ir laikoma jų rūsiuose 10 mėnesių. 1975 metų birželio 17-ąją už 6 puslapius padaugintos „Kronikos“ buvo nuteista trejiems metams griežtojo režimo lagerių ir trejiems metams tremties be teisių.
F. N. Sadūnaitė išleido keletą knygų. Buvo apdovanota Sausio tryliktosios atminimo medaliu, Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi, Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Laisvės premija.