Atsitinka ir taip, kad net pačiose geriausiose šeimose augusių vaikų ir mamų ryšys nutrūksta ar nesusiformuoja. Namai yra, jie puikūs, į juos grįžti galima, tačiau – nesinori. Vaikystės prisiminimus užgožia dirbančių tėvų nugaros ir pajautimas, kad užaugau pats. Nors ir aprūpintas, išsimokslinęs, bet be reikalingos šilumos ir rūpesčio. „Važiuoju, nes reikia“, – sakoma.
Daug žmonių jaučia nuoskaudas savo mamoms, tėčiams. Nė nesusimąstydami, kad tėvai, o ypatingai – mama, blogo niekada nelinkėjo ir buvo tokia, kokia jai anuomet atrodė tinkamiausia būti. Nors šiandien, kaip būti gera mama, informacijos, patarimų, kursų ir dar bala žino ko, nors vežimu vežk, tačiau mamystės studijų universitete ar kolegijoje nei dabar, nei anksčiau nebuvo. Visos mamomis tampame pirmą kartą ir visi mūsų vaikai – „eksperimentiniai“. Deja, bet tik tada, kuomet jie užaugs, ir pamatysime rezultatą.
Sekmadienį, kad ir kokie nuostabūs, komplikuoti, susiklostę ar nesusiklostę santykiai buvo ar yra su mama, manau, kiekvienas apie ją pagalvos. Nes tai žmogus, kurio dėka atsiradom po Saule. Ir kartais galbūt ne tiek svarbu, kaip susiklostė to žmogaus likimas. Svarbiausia, kaip mes kuriame savąjį.
Kaip antraštė ir nuotrauka susijusi su straipsniu?