Toks nuostabus rytas. Tas baltas ir nenuspėjamas snaigių šokis. Jos dūksta, kutena medžius, tupia jiems ant rankų, bučiuoja užsimiegojusius žmonių veidus, tarsi kviesdamos įsileisti į širdis tą baltą, nesuteptą šviesą… Gera eiti ir jas stebėti, gera kartu su jomis džiaugtis…
Ir staiga – žodis. Tokio mes jo nelaukėm, jo visad bijojom – sunkaus ir pripildyto netekties.
Skauda, velniškai skauda.
Toks nuostabus rytas. Tas baltas ir nenuspėjamas snaigių šokis. Jos dūksta, kutena medžius, tupia jiems ant rankų, bučiuoja užsimiegojusius žmonių veidus, tarsi kviesdamos įsileisti į širdis tą baltą, nesuteptą šviesą… Gera eiti ir jas stebėti, gera kartu su jomis džiaugtis…
Ir staiga – žodis. Tokio mes jo nelaukėm, jo visad bijojom – sunkaus ir pripildyto netekties.
Skauda, velniškai skauda. Snaigės vis tebešoka. Nuo pat vakar vakaro. Būtent tada pro mašinos langą jas paskutinį kart matė muzikantas, dainininkas, šposininkas – tiesiog žmogus, draugas ir kolega… Tik vienos baltosios šokėjos liudininkės to, kas įvyko…
Skauda, velniškai skauda. Prieš kelias dienas Tu, mielas drauge, dainoj sodinai ąžuolą, mokeisi „nutupdyti lygiadienio jerubes” ir juokeisi, nes buvai tarp tų, su kuriais Tu norėjai būti.
O kiek dainų išdainuota, kiek kartų verkė ir raudojo, juokėsi ir džiūgavo armonika Tavo stipriose ir gabiose rankose, kiek kartų skubėjai padėti kitiems, vos tarstelėjus: „ Sigitai, gal gali?”.
Galėjai ir būtum galėjęs dar ilgai. Bet…tegul apie tai tyli snaigės.
Tegul jos leidžia mums prisiminti Tave tokiu, koks buvai ir išliksi. Buvai…Ne, mums visada Tu būsi. Nes su mumis „ išdalinai savo liūdesį, skausmą ir nerimą, ir pilkumoj dienos ir svaiguly nakties…”.
Te snaigės kloja tau patalą, tegu jos šoka mums, primindamos kaip viskas trapu, kad pradėtumėm matyti šviesą…
Draugai iš kultūros centro
68795 334251Wohh exactly what I was seeking for, regards for posting . 923489