Istorinės tiesos paieškos sukuria paradoksalią situaciją, kai netiesos tampa daugiau negu tos tiesos, kurios ir trokštame. Nors mūsų himne įrašyta „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę”…, pastaruoju metu semiama ne tai.
Kadangi pakilo kovos už Vanagaitę, prieš Vanagaitę, kadangi mojuojama dokumentais su antspaudais, tai žinot, aš tas prirašytas šiukšles, dokumentus, metu tiesiog per petį. Nusišvilpt man ant tų dokumentų, kurie kuria didvyrius arba nusikaltėlius. Pasiremsiu nedokumentuotais žodžiais ir žmonėmis, apie kuriuos knygos nerašo, bet aš pats juos sutikau.
Keturios istorijos apie pokarį. Pirmoji – Kaimynas. Mama daug pasakojo, kaip Antrojo pasaulinio karo metu jų sodyboje stovėjo vokiečiai, kaip vėliau žiemą slėpėsi raudonieji partizanai, kurie tėvo (senelio), važiuojančio į Raseinius, klausė – dabar tu mus įduosi?
Mama pasakojo, kaip pamačiusi varomą žydų šeimą, kaimynė pagriebė už rankos tos šeimos berniuką, prisispaudė prie savęs, ir užsipuolė sargybinį žiūrėdama jam į veidą:
– Kur tu jį tempi? Čia mana vaiks.
Baltaraištis, nors gerai ją pažinojo, nes gyveno gretimame kaime, nieko neatsakė. Vaikas liko augti pas ją. Nė vienas kaimynas neįskundė, kad ta šeima augina žydų vaiką.
Antroji – Palata. Paauglystėje susirgau gelta, Raseinių ligoninėje visą mėnesį gulėjau. Kartu gulėjo toks diedukas, kuris retkarčiais papasakodavo apie save, dabar neprisimenu nei jo veido, nei vardo. Karo pabaigą jis sutiko koncentracijos lageryje Prancūzijoje, ištinęs nuo bado kaip bulka. „Žinok, įspaudi pirštu šlaunį, tai duobutė pusvalandį laikosi, mums amerikonai net valgyti iš pradžių neduodavo, tik po košės šaukštą“, – pasakojo. Jo šeima augino paslėptą žydų mergaitę. „Mana mergica klasėj buva pati gudriausia, daktarka dabar“, – apie ją tarmiškai pasakojo senolis, pridūręs, kad po kiek laiko ją išsivežė giminės į Izraelį, o ji dabar jam vis parašanti. Gal būčiau ir daugiau ką išklausęs iš jo, bet paaugliui, žinot, labiau rūpėjo kaip padaryti įspūdį gretimoj palatoj gulinčioms merginoms, negu klausyti apie karą.
Trečioji – Lėkštė. „Šiaip mano vardas Ivanas, bet vadinu save Jonu, nes mane lietuviai užaugino“, – pakėlęs akis nuo lėkštės beveik be akcento sakė pagyvenęs sekmininkų pastorius, atvažiavęs iš Australijos. Iš buvusio savo gyvenimo Rusijoje jis prisiminė tik vardą, kurį jam davė tėvai. O užaugino jį svetimi žmonės, lietuviai, pas kuriuos prašydamas maisto, atklydo, jis tapo jų sūnumi.
Ketvirtoji – Pirmininkas. „Vyručiai, tik kad kraujo nebūtų, – taip sakė ir stribams, ir partizanams kolūkio pirmininkas, kurį iš paprastų žmonių pastatė komunistai, grasindami, kad išveš jo šeimą, – jei susitiksit, ir reikės šauti – pyškinkit į orą, bet tik ne vieni į kitus“. Mūsų apylinkėse išties nežuvo nei stribai, nei partizanai…
Taigi, jokie popieriai, tyrimai ir įrodymai neprivers manęs gėdytis dėl savo tautos, veltui visokios vanagaitės vargsta. Karas ir pokaris buvo žiaurūs laikai. Galime iki užkimimo ginčytis ir kaišioti po nosim vienas kitam įrodymus – kieno senelį išvežė komunistai, kieno sušaudė partizanai, kurį įskundė žydai, o kurį išdavė kaimynai. Pagal mane, tuose baisiuose „čėsuose“ buvo teisūs tik tie, kurie gelbėjo kitus. Jei visokie zurofai stengiasi įteigti, kad kiekvienoje giminėje buvo po žudiką, tai aš sakau – kiekvienoje giminėje buvo ne viena tokia istorija, kurią aš papasakojau. Pasiklauskit, tėvų, senelių ir pamatysit, kad sakau tiesą. Jūs galite didžiuotis savo šeima ir savo tauta.
Mano nedokumentuoti žmonės stipresni už bet kokius popierius, nes jie gyveno ne pagal popierius ir ne dėl popieriaus. Didžiuojuosi lietuviais ne dėl to, kad ant popieriaus parašyta, jog iki Juodosios jūros buvo valstybė.
Visų pirma, dėl to, kad net sumaišties metu tie, kurie susigaudė, gelbėjo žydus, gelbėjo rusus, dalinosi bulvėmis su baltarusiais, duodavo kąsnį ir vokiečių pabėgėliams, ištrūkusiems iš komunistų marinimo badu konclagerio Karaliaučiaus krašte. Dėl to, kad svetimus vaikus augino kaip savus. Ir dėl tų, kurie ir šiandien ginkluotam žmogui vėl pasakytų: „Mana vaiks“.
