Anais gerais laikais, kai mūsų buvo dar trys milijonai, kai atradome Turkiją ir Egiptą, kai kiekvienas save gerbiantis lietuvis nuosavybę kolektyviniame sode keitė į apgriuvusį namelį bent prie alksnyno – Europos Sąjunga negailėjo švietimui.
Tripakopiai mokymai penkių žvaigždučių viešbučiuose suteikė ir man žinių apie didžią meilę tarp tos pačios lyties asmenų ir apie diskriminaciją.
Paprastąją diskriminaciją iliustruoja pavyzdys, kai sutartį pametusią sekretorę viršininkas išvadina blondine. Nesvarbu, kad dėl neveikiančių kirpyklų palaidi sekretorės karčiai ir nurautų linų šaknys yra tos pačios spalvos. Blondine išvadinta blondinė automatiškai įgyja teisę jaustis daugialypiškai diskriminuojama dėl išvaizdos ir amžiaus, kreipiasi į teismą, prisiteisia solidžią sumą už įžeistą garbę ir nuplėštą orumą. Diskriminantas baudžiamas, jo elgesys pasmerkiamas ir aprašomas influencerių.
Aišku, natūralu, humaniška.
Deja, Lietuvoje ant parduotuvių durų pakabintas raštas, skelbiantis, kad rizikos grupei priklausantys asmenys čia nepageidaujami (tokį šią savaitę Panevėžyje, priešais Masiulio knygyną, savo akimis mačiau), kažkodėl nėra laikytinas diskriminacija.
Ne tik žiauru, bet ir kvaila. Jeigu valstybė stengiasi, kad šešiasdešimtmečiai, vėžininkai ir diabetikai nesusirgtų korona, kodėl į viešas vietas įleidžiama mobiliausia amžiaus grupė – vaikai ir jauni žmonės , kurie dažniausiai ir yra šio viruso nešiotojai, kodėl atsisakoma ir privalomo karantino grįžtantiems iš kai kurių šalių?
Beje, užrašų, kad čia nerekomenduojama užeiti rizikos grupės asmenims, arba jie, tiesmukai tariant, čia nepageidaujami, kažkodėl nėra ant Seimo ir savivaldybių durų. Nejaugi valdiškų įstaigų koridoriai jau patys savaime sukuria imunitetą?
O juk kai kurių institucijų darbuotojų amžius nedaug kuo skiriasi nuo Antavilių pensionato gyventojų. Negerai nesirūpinti senoliais. Ypač nusipelniusiais, patyrusiais, vertingais.
Ir jie patys galėtų būti pilietiški bei socialiai atsakingi. Visi, kas valstybės tarnyboje sulaukė 60 ir daugiau metų ar turi sveikatos problemų, turėtų atsistatydinti ,,in corpore“. Asmeniniu pavyzdžiu pamokytų garbūs Seimo nariai, merai, jų patarėjai, rajonų Tarybų nariai eilinius piliečius, kaip reikia, esant rizikos grupėje, saugotis bei saugoti kitus, kad neužsikrėstume koronavirusu, kad nebūtų perpildytos ligoninės ir nereikėtų jų pačių laidoti vakuuminiuose maišuose, iš tolybių stebint partijos bičiuliams. Kokia neįkainojama reklama viso pasaulio mastu būtų Lietuvai. Tai ne koks G taškas!
Net neabejoju, kad atsirastų savanorių, kurie už tokią socialinę reklamą dar daugelį metų savo noru pasitraukusiems politikams nemokamai paliktų maisto prie durų.
O šventa vieta prie valdžios vairo neliktų tuščia. Jaunų ir šaunių ir sovietiniais laikais baigusių ne pedagoginius ar klaipėdas, bet europietiškus universitetus, nors vežimu vežk. Nėra reikalo garbaus amžiaus valstybininkams aukojantis numirti. Tegul sėdi saugūs saviizoliacijoje ir, užsirakinę savo sodybose, rašo atsiminimus.
Tačiau taip niekada nebus, nes niekada taip nebuvo.
,,Nieko nėra naujo po saule. Kas buvo, tas vėl bus; kas buvo padaryta, tas vėl bus daroma.“ Taip sakė Biblijoje Ekleziastas.
Diskriminacijos pagal lytį ir amžių viešai vengė net komunistai. Nusenę CK sekretoriai dirbo iki savo mirties. Tiesa, greičiausiai bijodami prarasti privilegijas. Moteris į kosmosą irgi buvo išsiųsta.
Nenuostabu, kad didžiausio žiniasklaidos ir socialinių tinklų vartotojų pasipiktinimo sulaukė ir reklama ,,Geri vaikai tėvų nelanko“.
Provokuojanti, ironiška reklama pasiekė komunikacijos specialistų keliamą tikslą. Plakatus auditorija pamatė, įsidėmėjo. Vadinasi, tai buvo gera reklama. Bet ar tikrai gera, jeigu žmones įžeidė, įskaudino, šokiravo?
Žurnalistų bendruomenė ilgai kikeno iš akcijos, kada Anykščių rajono meras Sigutis Obelevičius Bistrampolio dvare buvo įkištas į vonią ir taip reklamavo Anykščius, tapusius Lietuvos kultūros sostine. Dar labiau Anykščiai būtų išgarsėję, jeigu savivaldybės ,,kultūrščikai“ (atsiprašau, bet niekinantis, taigi, ir diskriminuojantis žodis geriausiai atspindi reklamos darbų priėmimo aktą pasirašiusių valdininkų mentalitetą) būtų paklausę viešųjų ryšių specialistų, ir merą per miesto šventę gatvėmis pravėžinę, įsodintą vonioje.
Juk, iš pirmo žvilgsnio, vonia ir kultūra dera. Graikai tvirtino, kad sveikame kūne – sveika siela, o vokiečiai fizinei kultūrai apibūdinti iki šiol vartoja žodį ,,Leibkultur“ – (,,Leib“ verčiama kaip visuma.)
Chrestomatiniais reklamos pavyzdžiais yra tapęs Nikitos Chruščiovo batas, kuriuo jis beldė į Jungtinių Tautų tribūną, Anykščių anūko (ne, ne Gabrieliaus – šio reklaminiai pasiekimai atitenka Austėjai), o Bogotos mero Antano Mockaus užpakalis. Mūsų kraštietis pasaulyje labiausiai išgarsėjo, kai Kolumbijos kongresui parodė užpakalį, siekdamas nutildyti oponentui kalbėti trukdžiusius parlamentarus. Kartą tokiu ,,pedagoginiu aktu“ jis jau buvo užčiaupęs studentų auditoriją. Tuomet charizmatiškasis A. Mockus buvo Nacionalinio Kolumbijos universiteto rektorius. Beje, po poros dešimtmečių užpakalį, atsiimdamas svarbiausią Anykščių krašto kultūros premiją, nuo scenos auditorijai parodė ir vietos menininkas Žilvinas Smalskas. Šio performanso prasmė taip ir liko neaiški, kaip ir karantininiai šūkiai bei rekomendacijos: intencija kaip ir gera, bet poveikis – kaip visuomet.
Atkreipti dėmesį siekia ir musulmonų ekstremistai, to siekė ir 77 jaunuolius nušovęs ultradešiniųjų pažiūrų Andersas Breivikas.
Sudominti diskriminuojant, supykdant ar įskaudinant – nereikia daug proto. Protingas iš tokių akcijų pasijuoks arba pasibaisės. O kvailas ir pakartos.
Jeigu visi būtų protingi, kas rodytų užpakalius ir rytų skalbimo kapsules.
