Globos namų pertvarka: ar savivaldybės prisiims atsakomybę už rūpestį žmonėmis?

Vietoj vaikų namų – gyvenimas šeimoje arba jai artimoje aplinkoje, vietoj globos namų žmonėms su proto ir psichikos negalia – paslaugos bendruomenėje. Toks Lietuvoje vykstančios globos namų pertvarkos tikslas. Kaip jo siekti sekasi Utenos regiono savivaldybėms, koks savivaldos vaidmuo šiame kelyje, ko reikia pokyčiams – apie tai pokalbis su Utenos regiono institucinės globos pertvarkos procesų ekspertu Gyčiu Baltrūnu.

Savivaldybės vis dar neprisiima atsakomybės

Kaip pastebi pertvarkos ekspertas, atskirose Utenos regiono savivaldybėse situacija nevienoda. Vienose jų jau sėkmingai dirba budintys globotojai, įkurti bendruomeniniai vaikų globos namai, kitos savivaldybės atsilieka – kartais dėl pačių savivaldybių priešinimosi institucinės globos pertvarkai, kartais tiesiog dėl žmogiškųjų išteklių stokos.
Viena iš esminių problemų yra ta, kad savivaldybės rūpestį jos teritorijose gyvenančiais žmonėmis suvokia kaip valstybės joms primestą funkciją. „Susidaro įspūdis, kad geras tik toks gyventojas, kuris visapusiškai gali pasirūpinti savimi ir savo artimaisiais, yra vairuojantis, turi darbą, namus, automobilį, tačiau jei trauma, liga, priklausomybė ar kitokia nelaimė susilpnina žmogų, tada prasideda klausimai, kodėl už pagalbą šiam žmogui turi mokėti savivaldybė? Ar tikrai toks žmogus savivaldybei reikalingas?
Neretai naudojamas toks argumentas: savivaldybė norėtų padėti, bet štai valstybė neskiria tam pinigų. Tačiau kai tyrinėdamas savivaldybės biudžetą randi šimtatūkstantines sumas, skiriamas gėlynų, kapinių, šaligatvių tvarkymui, supranti, kad jei nebus pasirūpinta žmonėmis, gali nutikti ir taip, kad nebus kam tais šaligatviais vaikščioti. Todėl savivaldybių rūpestis kiekvienu gyventoju yra būtinas, ypač atsižvelgiant ir į emigracijos mastus“, – sako G. Baltrūnas.
Pastebimas ir tarpinstitucinio bendradarbiavimo trūkumas, kartais pasigendama net supratimo, kas tai yra pats bendradarbiavimas. „Tai matyti įvairių susitikimų metu. Visi nori būti ta institucija, kuri vadovauja, koordinuoja ir kurios kiti klauso. Deja, čia ir yra pažeidžiama esminė taisyklė, nes sėkmingam bendradarbiavimui svarbu, kad visų pusių galia turi būti apylygė, nes kitu atveju tai yra ne bendradarbiavimas, o nurodymų vykdymas. Šioje srityje yra labai reikalingi nuoseklūs, kryptingi, ne vieną dieną trunkantys mokymai“, – pastebi ekspertas.

Kita gyvenimo kokybė

Utenos regione šiuo metu yra keturios valstybinės suaugusiųjų asmenų su proto ar psichikos negalia socialinės globos įstaigos, kuriose gyvena nuo 165 iki 330 gyventojų, bendrai iš viso – beveik tūkstantis.
„Apie kokią gyvenimo kokybę, buvimą visuomenės dalimi, savarankiškumo ugdymą galima kalbėti leidžiant dienas tokiose didelėse įstaigose?“, – kelia klausimą ekspertas. Todėl bendruomeninių paslaugų plėtra yra be galo reikalinga.
Šiuo metu Utenos regione yra įsteigti vieni grupinio gyvenimo namai, dar dveji planuojami įkurti. Tai pat pertvarkos projekto rėmuose veikia keli bendruomeniniai vaikų globos namai, teikiama kompleksinė pagalba besilaukiančioms moterims ir vienišų motinų šeimoms su vaikais iki 3 m. amžiaus, palydimoji globa savarankiškam gyvenimui besiruošiantiems jaunuoliams, apsaugoto būsto paslauga žmonėms su proto ar psichikos negalia.
„Paslaugos keičia žmonių gyvenimus. Štai šizofrenija dar vaikystėje susirgęs vyras daugiau negu 15 kartų buvo hospitalizuotas, iš jų ne vieną kartą – priverstinai. Psichikos liga serganti vyro motina neleisdavo jam gerti vaistų nuo ligos, sakydama, kad tais vaistais jis yra nuodijamas. Vėliau jis 4 metus gyveno socialinės globos namuose.
Įgyvendinant institucinės globos pertvarkos projektą atsirado galimybė gauti apsaugoto būsto paslaugas, gyvenant nuomojame bute Utenos mieste, kuria ir pasinaudojo. Iš pradžių sekėsi sunkiai: orientuotis nepažįstamame mieste, sutarti su kartu bute gyvenančiu likimo draugu, labai norėjosi grįžti į globos namus arba geriausia – pas mamą. Gaunant specialistų pagalbą, su laiku išaugo vyro pasitikėjimas, orientacija, savarankiškumas. Dabar jis nori gyventi savarankiškai Utenoje, o mamą tik aplankyti. Ateityje žada ieškotis darbo“, – pasakoja G. Baltrūnas.

Kad globa netaptų kalėjimu

Žiežmarių ir Biržų istorijos, kuomet bendruomenės nesutiko į savo kaimynystę priimti tėvų globos netekusių vaikų ir žmonių su proto ar psichikos negalia, retą paliko abejingą. Tad ar pasirengusi visuomenė priimti į savo ratą šiuos žmones? „Tikriausiai, dar ne visi, bet geresnio būdo paruošti priėmimui, kaip apgyvendinti juos šalia kitų visuomenės narių nėra. Tik iš patyrimo ateina supratimas“, – sako pertvarkos Utenos regione ekspertas.
Pasak jo, Lietuva nepriklausomybės laikotarpiu pasiekė labai daug – verslo, meno, technologijų plėtotės ir kitose srityse, tačiau nors esame labai seniai ratifikavę Jungtinių Tautų vaiko teisių apsaugos ir neįgaliųjų teisių konvencijas, iki šiol tebeturime kūdikių namus, kurių buvimą minėti dokumentai prilygina prievartai prieš vaiką ir kurių 2014 m. rengiant institucinės globos gaires, jau nebuvo tik ką ES narėmis tapusiose  Bulgarijoje ir Rumunijoje.
„Turime pasirūpinti, kad tėvų globos netekę vaikai augtų kiek įmanoma artimesnėse šeimai sąlygose ir taptų visaverčiais, atsakingais visuomenės nariais, o neįgalūs žmonės su proto ir (ar) psichikos negalia gyventų pilnavertį gyvenimą. Kad globa netaptų kalėjimu, saugančiu visuomenę nuo minėtų žmonių. Tam būtini atitinkami savivaldos lygmens politikų sprendimai, liečiantys rūpinimąsi visais gyventojais, bei visuomenės požiūrio kaita“, – pabrėžia G. Baltrūnas.