Kavarske pervažiavus tiltą, pasukus į dešinę, už gerų keturių kilometrų pasitinka Šerių kaimo trobos. Dviaukščiai daugiabučiai liudija kaimą buvus Jakšiškio tarybinio ūkio, Šerių kolūkio centrine gyvenviete. Kaime, pasak Kavarsko seniūno Algirdo Gansiniausko, gyvenamąją vietą deklaruoja 234 žmonės, o kaimas garsėja veiklia, ką tik dešimtmetį atšventusia kaimo bendruomene.
Jei nebūtų veiklos, nors
eik į mišką ir kauk!..
Vos įvažiavus į Šerius dėmesį patraukė šviesių spalvų tvarkingas pastatas. Nors buvo tik devinta valanda ryto, apie pastatą zujo žmonės, jau dirbo jame įsikūrusi biblioteka. Antai braškių augintojas iš gretimo Pravydžių kaimo atėjo kopijuoti kažkokių popierių, keli gyventojai užsuko paskaityti laikraščių, kiti rinkosi atidirbti už socialines pašalpas, nes jas gaunančių kaime labai daug. Tie darbai daugiausia susiję su kaimo aplinkos tvarkymu, o keliems vyrams kliuvo atkasti trūkusią vandentiekio trasą. Su reikalais užsuko kaimo bendruomenės pirmininkė Daiva Bakšienė.
Pasak bibliotekininkės Virginijos Jakučionienės, kaimo gyvenimas ir sukasi apie biblioteką bei tame pačiame pastate įsikūrusią kaimo bendruomenę. „Kažkada Šeriuose buvo pradinė mokykla, vaikų darželis, medicinos punktas, tarybinio ūkio administracinis pastatas, tačiau teliko nuo 1967 – ųjų veikianti biblioteka ir čia įsikūrę bendruomenės namai, kuriais po restauracijos labai džiaugiamės, – sakė apie pustrečio šimto skaitytojų aptarnaujanti bibliotekininkė. – Skaito 38 vaikai ir ne tik iš mūsų kaimo, bet ir gretimų. Žmonės ateina paskaityti laikraščių, susimokėti mokesčių, panaršyti internete. Vietų prie penkių kompiuterių dažnai stinga, kai kam tenka ir palūkėti“.
Vidugirių kaime gimusi ir augusi V. Jakučionienė į Šerius atvažiavo 1982 – aisiais, baigusi Rokiškio kultūros mokyklą ir gavusi paskyrimą. Pritapo. Čia sukūrė šeimą su vietiniu vaikinu Vytautu, užaugino du sūnus, kurių vienas padeda tėvui ūkininkauti, antrasis, deja, bedarbis. Tai – viena skaudžiausių kaimo problemų. Dideliame kaime iš viso vos kelios darbo vietos ir vos keli stambesni ūkininkai, kuriems darbo rankų prireikia tik sezono metu.
V. ir V Jakučioniai buvo vieni aktyviausių kaimo bendruomenės kūrėjų. Pasak jos, jeigu ne dešimtmetį gyvuojanti veikli bendruomenė, kaime būtų nykoka. „Tuomet nors eik į mišką ir kauk“ – prasitarė.
Kaimo bendruomenė
šventė dešimtmetį
„Kai prieš dešimtmetį įkūrėme bendruomenę, iš karto pajutome euforiją, tačiau ji greit praėjo ir pamatėme, kad net projektų rašyt niekas nemoka. Išmokom. Paramos sulaukėme iš Baltijos Amerikos partnerystės, Nyderlandų fondų ir, štai turime jaukius, šildomus bendruomenės namus. Pagal panaudos sutartį jie mums patikėti 20 – iai metų. Kaimo bendruomenėje yra 80 narių, mokančių per metus simbolinį 5 litų mokestį, – sakė bendruomenei vadovaujanti D. Bakšienė. – Mokestis simbolinis, padidinsi, liks tik taryba. Beje, bendruomenės dešimtmečio šventėje dalyvavo ir mūsų bendruomenės kūrimo iniciatorius, Anykščių rajono mero patarėjas Antanas Baura. Mes jį vadiname bendruomenės krikštatėviu“.
Pirmieji kaimo bendruomenės vadovai Sigitas Bakšys ir Antanas Terminskas su skausmu palydėti amžino atilsio, o nuo 2007 – ųjų bendruomenei vadovauja D. Bakšienė. Ji džiaugėsi aktyviausiais nariais V. ir V. Jakučioniais, Palma ir Rimantu Rimkais, Stase Vėbriene,Valentinu ir Zita Žemaičiais, Valentina Maneikiene, Jadze Žiezdriene, Vidute Jutiene ir daugeliu kitų. Pasak D. Bakšienės, kaime švenčiamos valstybinės šventės, Žolinė, Joninės, Motinos diena, bendruomenės narių jubiliejai. Kaime nėra turtingų verslininkų ar ūkininkų, tad lėšas bendruomenės veiklai pavyksta gauti dėka projektų. Tačiau tam reikia sugaišti daug laiko, o gavus finansavimą nė lito neskiriama projekto administravimui.
Kaimynas už brolį
brangesnis…
Saulėtą rytą kryžiumi paženklintoje, medžio dirbiniais išgražintoje sodyboje triūsė vienas seniausių kaimo gyventojų Albinas Girnys. Jį šnekino kaimynė Veronika Talutienė. Abu kaimynai, kaip sakoma, turi menininko gyslelę. „Nueinu į biblioteką, tačiau kompiuteriu naudotis nemoku, – sakė V. Talutienė.- Visos žinios pasiekia per radiją, televiziją, laikraščius. Kokie atsiminimai sugrįžta, kas galvon šauna – užrašau, – prasitarė apie savo kūrybinius bandymus moteris, teigusi, kad geras kaimynas už brolį brangesnis. – Jei brolis toli gyvena, neprisišauksi, o geras kaimynas, va, už tvoros, bet kada nelaimėje padės“.
Šeriuose V. Talutienė gyvena jau 45 – eri metai. Su prieš 17 metų į amžinybę palydėtu vyru Edvardu, buvusiu kolūkio traktorininku, užaugino 3 dukras ir sūnų, susilaukė anūkų. Sūnus Petras gyvena netoliese, Pavirinčių kaime prie Kurklių, Virginija su šeima įsikūrė Norvegijoje, o Kristina ir Irena – Trakų Vokėje ir Vilniuje.
A. Girnys jau atšventė 85 – etį, tačiau sveikata labai nesiskundžia, kruta apie namus ir dar dainuoja ansamblyje. Gimęs Vilkatėnų kaime, 1956 – aisiais sukūrė šeimą ir apsigyveno Šeriuose. Dirbo traktorininku, kombainininku, su žmona Janina užaugino du sūnus. Abu, Vytas ir Jonas, gyvena Vilniuje, seneliams dovanojo 4 anūkus. J. ir A. Girniai džiaugiasi sulaukę proanūkio ir teigia, kad netrukus sulauks ir dar vieno.
„Kai išėjau pensijon, atsirado laiko, pradėjau drožinėti, meistrauti, – sakė A. Girnys, paklaustas apie kiemą puošiančius medžio dirbinius, gražų kryžių. – Dar vienas mano darbas stovi kaimo pradžioje, kitas – Povilo Valaikos sodyboje. Tik sveikata jau nebe ta. Atsiliepia tarybiniame ūkyje nuo ryto iki vėlyvo vakaro dirbti metai. Būdavo suvargęs, dulkinas grįžti namo, o rytą vos prašvitus, kitą kartą ir šventą dieną, jau direktorius žadina. Ir prašo eit dirbt. Ką darysi, būdavo, keliesi ir eini“.
