Sulaikomų neteisėtų migrantų skaičius ties siena su Baltarusija po truputį mažėja, tačiau Lietuvai kelia vis dar daug rūpesčių, ypač finansinių. Pasienyje su Baltarusija jau pradėta juosti 41 mln. Eur vertės spygliuota tvora, kuri, kaip tikimasi, padės pristabdyti pabėgėlius. O patekusius į Lietuvą migrantus kainuoja išlaikyti nemažus pinigus – paskaičiuota, kad vieno pabėgėlio išlaikymas per parą kainuoja 82 Eur. Iš viso šiemet pasienyje su Baltarusija Lietuvos pareigūnai sulaikė 1634 migrantus – 20 kartų daugiau nei pernai. Daugelis jų yra iš Artimųjų Rytų ir Afrikos šalių.
„Anykšta“ pašnekovų teiravosi, ką jie mano apie Lietuvą ištikusią krizę dėl pabėgėlių, ar matytų jiems vietą Anykščių rajone.
Dominykas PUZINAS, Tarpautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentas:
– Šiandien vykstantys nesutarimai tarp Lietuvos ir Baltarusijos (nekalbant apie kitas šalis) veda prie vienareikšmiškos nuomonės – vienaip ar kitaip kenčia žmonės. Visuomenėje vyrauja nuomonių pliuralizmas apie nelegalius imigrantus – vieni teigia, kad reikia gelbėti žmones, bėgančius nuo karo žiaurumų arba ieškančių būdų kaip prasimaitinti, na, o kiti teigia, kad reikia kuo greičiau jų atsikratyti. Tą patį matau ir šiandien iš kai kurių politikų veiksmų, taip pat iš visuomenės veikėjų, kurie aršiai priešinasi pabėgėlių antplūdžiui, tačiau visai pamiršta, kad dar neseniai vyko panašūs dalykai ir su Lietuvos Respublikos gyventojais, kurie masiškai bėgo į kitas Europos Sąjungos šalis ieškoti būdų, kaip galėtų užsidirbti duonos kąsniui.
Taip, ši krizė yra grėsmė mūsų tautai, tačiau grėsmė ne dėl žmonių, kurie atvyksta nelegaliai į mūsų šalį, o dėl to, kad mūsų siena su Baltarusija, kurios vadovas yra neadekvatus asmuo, yra visiškai kiaura. Šios grėsmės akivaizdoje Lietuva dalinai pasirodė kaip silpna valstybė, kuri gali pasigirti demokratija ir žodžio laisve, tačiau turi spragų, kuriomis gali pasinaudoti priešas.
Kiek geresnė situacija šiuo metu, kai statomi barjerai, tačiau tai nekeičia fakto, kad mes pasirodėme silpni grėsmės akivaizdoje. Visoje šioje situacijoje turime tai, ką turime – žmones, kurie buvo išnaudoti Baltarusijos režimo, atvykę į mūsų šalį „normalia praktika“ uždaryti palapinių miesteliuose, laukiantys grąžinimo į gimtąsias šalis.
Pabandykime atsidurti Irako, Irano, Afrikos ir kitų valstybių pabėgėlių kailyje ir pamąstykime, kas būtų, jei lietuviui atvykus į Norvegiją, žmonės bėgtų filmuoti, uždarytų tarp keturių sienų, na, o laikui bėgant, nepaisydami tavo pastangų, tave grąžintų ten, kur savo ateities nematai.
