Pandemija neužkirto kelio kūrybai

Karantinas ne vienam iš mūsų asocijuojasi su niūriu, baimės ir nežinomybės kupinu laiku. Tiesa, dailininkas, architektas, Anykščių rajono tarybos narys, 60-metis Kęstutis Indriūnas teigia priešingai. Jam šie metai buvo kupini naujų kūrybinių idėjų ir, kaip pats sako, patys geriausi ir įdomiausi metai iš visų buvusių. Aplankiusio kūrybinio įkvėpimo rezultatas – nauja dailininko darbų paroda Anykščių kultūros centre.

 – Anykščių kultūros centre eksponuojama Jūsų nauja paroda. Kaip kilo mintis surengti šią parodą?

– Per karantiną viduje prisikaupė daug idėjų, kurios vis kaupėsi kaupėsi ir galiausiai išsiliejo kūryboje. Todėl ir nusprendžiau surengti parodą, parodyti viso to rezultatą. Visus parodos darbus, 19 paveikslų, užtruko nutapyti lygiai pusę metų.
– Parodą pavadinote „Karantininė tapyba“. Kokią įtaką karantino laikotarpis padarė Jūsų kūrybai?
– Pandemijos metas mano kūrybai padarė labai gerą įtaką. Man asmeniškai – tai virsmas. Atsirado nereali ramybė, poreikis daryti kitokius darbus. Daugumai žmonių karantinas buvo blogas ir slogus laikotarpis, o man – priešingai. Jeigu žiūrėčiau į visus savo gyvenimo metus, kuriuos nugyvenau, galiu pasakyti, jog šie metai man buvo patys geriausi ir įdomiausi iš visų. Esu labai laimingas. Jeigu nebūtų buvę šio karantino laikotarpio, nebūtų ir mano tapybos. Niekad nebuvau bandęs tapyti akrilu, todėl labai norėjau pabandyti ant drobės su akrilu. Pasitaikė labai geras laikas tam.
– Kodėl pasirinkote tapyti akrilu? Galbūt tai naujo kūrybinio etapo pradžia?
– Manau, kad taip. Labai seniai, prieš 25 metus, paišydavau su pastele ant popieriaus. Tačiau su tokia technika yra labai ribotos galimybės. Vėliau reikia rėminti į stiklą ir panašiai. O akrilo techniką norėjau išbandyti jau labai seniai, išbandžiau ir man ji labai patiko.
– Papasakokite plačiau apie parodos darbus. Kokia įvairove jie pasižymi?
– Labai mėgstu fotografiją, daug fotografuoju, supratau, kad fotografavimas ne visąlaik gali perteikti tą emociją, jausmą, kurią gali perteikti tapyba. Daugiausiai fotografuoju Anykščius, Anykščių gamtą, architektūrą, automatiškai norėjosi tą gamtą, architektūrą pabandyti nutapyti. Taigi, pagrindiniai mano tapybos darbų motyvai yra Anykščių miesto gamta, architektūra, įsimintinos vietos. Per šį laikotarpį susikaupė labai daug, ką norėjau parodyti ir pasakyti, todėl ir darbai labai skirtingi, įvairūs ir abstraktūs. Kaip ir pati akrilo technika, nes vienas darbas reikalauja realistiškesnio pavaizdavimo, kitas abstraktesnio. Iš tikrųjų, dar vis ieškau, nežinau, kuria kryptimi eiti, todėl ir paroda gavosi tokia: stengiausi nutapyti tai, kas man įdomu, ką norėjau parodyti. Na, pavyzdžiui, viename iš paveikslų nutapiau šiltnamį rapsų lauke. Buvo komentaras „niekad nemačiau, kad kažkas tapytų šiltnamį“, o man tas šiltnamis rapsų lauke pasirodė labai gražus. Pamaniau – kodėl gi ne? Ir nutapiau.
– Ką Jūsų gyvenime reiškia kūryba?
– Kadangi esu ir architektas, visą gyvenimą kūriau baldus, interjerą, architektūrą, todėl kūryba mane lydi visą gyvenimą ir ji man reiškia labai daug, praktiškai viską. Galvoju, jog neatsitiktinai įsiliejau ir į tapybą. Žmogus vis blaškaisi, dirbi, kuri. Tapyba šiuo momentu man yra pats mieliausias ir geriausias darbas. Negaliu nė dienos išbūti, nenuėjęs į studiją, neuždėjęs potėpio, kažko nepadaręs. Nežinau, kuo tai baigsis, bet dabartinis laikas labai geras.
– Ar buvo minčių viską mesti?
– Fotografavimo niekada nemąsčiau mesti. Mesti tapybą buvo minčių labai seniai, prieš trisdešimt metų, kai tapiau pastele. Pastelė tuo metu buvo beveik pragyvenimo šaltinis. O dabar labai džiugu yra tai, kad pirmą kartą gyvenime atėjo toks metas, kai galiu tapyti sau. Tai, ką noriu ir moku, tai, kas patinka, ir tai, kaip viską suprantu.
– Ar sulaukiate kritikos?
– Yra tekę kelti savo darbų nuotraukas į socialinius tinklus, pastebėjau, kad žmonės iš tikrųjų yra geranoriški, teigiamai juos vertina. Turbūt tie, kam nepatinka, ir „nelaikina“, ir nekomentuoja. Menas juk ir nepriklauso liaudžiai. Yra keletas žmonių, kurių nuomonė man yra labai svarbi. Į ją ir kreipiu dėmesį.
– Kokių dar turite pomėgių?
– Labai mėgstu sportą. Metų jau nemažai, iki šiol ir futbolą žaidžiau, lauko tenisą. Tiesa, patyriau kojos traumą, todėl jau pusantrų metų tenka ją gydytis. Taip pat labai mėgstu buriuoti burlente. Aišku, dabar negaliu vien dėl kojos traumos. Pagrindiniai pomėgiai šiuo metu yra tapyba ir fotografavimas. Labai džiugu, kai dabar atsirado išmanieji telefonai, kurių galimybės yra nerealios. Turiu ir fotoaparatą, tačiau jo jau beveik nebenaudoju, nes telefonu fotografuoti patogiau. Važiuojant dviračiu, kišenėj, bet kur. Gali greitai ir nesunkiai užfiksuoti pamatytus netikėtus kadrus.
– Žvelgiant į ateitį, ar jau turite idėjų naujiems darbams? Galbūt ateityje išvysime Jūsų naują darbų ekspoziciją?
– Manau, kad tikrai išvysite. Dabar kaip tik yra toks laikas, kai noriu daug parodyti, pamatyti. Prisikaupė daug fotografijų, kurias norėčiau perteikti drobėje. Ateityje planuoju daugiau teminių darbų. Jeigu bus peizažas, tai bus teminis arba vienos vietos. Galbūt ateityje tapysiu tokias Anykščių vietas, kurios kažkuo išsiskiria, yra įdomios, kurių nemato turistai. Viena iš idėjų – tapyti tokias vietas, į kurias turistai net neužeina. Manau, kad kas metus surengti po vieną parodą būtų puiku.