Linas Krikščiūnas prei savo kurtos pelėdos skulptūros.
Vos 6 kilometrai nuo Anykščių, Svėdasų kryptimi, esančiame Vosgėlių kaime gyvenančio Lino Krikščiūno sodyboje paukštelius vilioja daugiau kaip dvi dešimtys inkilėlių, o pravažiuojančius – medžio skulptūros, nuo laiko surūdiję žemės ūkio padargai ir šeimininko fantazijos dėka ūkio ir buities rakandai, įgavę naują prasmę.
Savamokslio kūrėjo sodyba man šiek tiek primena senokai į amžiną atilsį iškeliavusio būtėniškio Zenono Valuntos (Svėdasų sen.), medinį, deja, neišsaugotą, zoologijos sodą.
Kryžkelėje senąjį, 1729 metais minėtą, o šiuo metu gal dešimtį gyventojų teturintį Vosgėlių kaimą žymi meniškas stogastulpis. Nuo plento pasukus žvyruota gatvele, akis užkliūna už pirmos sodybos, kurios negali pravažiuoti nestabtelėjęs. Daugiabučiai inkilėliai ant nupjautų ir atžėlusių medžių, ant elektros stulpų, kuriuose apsigyvena žvirbliai, musinukės, varnėnai. Medinės kiškių, pelėdų, žmonių skulptūros, kuriose įsižiūrėjus atpažįstami atitarnavę buities reikmenys bei atidirbę žemės ūkio padargai. Nespėjus prieiti trobos, pasitinka šeimininkas L. Krikščiūnas. Tvirtas, šešiasdešimtmetis vyras, turintis šiokią tokią kalbos problemėlę, tačiau susikalbame. Pradeda rodyti bei pasakoti savo ir savo kūrinių istorijas. Pasiteirauju, kada pradėjęs sodybą taip puošti, kas paskatino, kur pirmasis kūrinys.
„Va, šalia trobos, – rodo į smaile nuskobtą kelmą, iš abiejų pusių padabintą arklių pasagomis, tarp kurių kelios neįtikėtinai didelės. –Tai čia mūsų arklio, milžino, gal visą toną svėrusio, – patikslina šeimininkas. – Prieš penkiolika metų nuvirto šimtametis sodybą puošęs ąžuolas, tai čia jo dalis.“ Dabar ąžuolo kamieno likučiai primena baublį su vietoje langelių pritaisytais veidrodžiais. Praeiname tvenkinėlį, kurio krantus puošia įvairūs Lino darbai, sukurti ne per vienerius metus. Avelės, kiškiai, žalčiai, gervės… Pastebiu, kad kai kurie net apsamanoję ir dėl to dar mielesni akiai.
Sodybos pakraštėlyje – surūdiję plūgai, arklinė šienapjovė, kiti, dabar jau egzotiniais tapę, padargai. Akis užkliūna už skrybėlėto skardinio vyro, kurio liemeniui panaudotas senas benzino kanistras, o kitom kūno dalim buityje atitarnavę rakandai. Arčiau trobos – medinės žmonių skulptūros. Užsukame į kaltais ir kitokiais įrankiais turtingą patalpėlę, kurioje meistras dar darbuosis prie už save didesnės medžio skulptūros.
Prie trobos – paminklinis kryžius su jauno, išvaizdaus vyro nuotrauka. Pagalvoju, gal čia koks žuvęs partizanas įamžintas, tačiau tikrovė ne mažiau graudi. Taip pagerbtas prieš daugiau kaip penkias dešimtis metų tragiškai žuvęs Lino, jo sesers ir brolio, tėtis Jonas Krikščiūnas. Prie namų, ant kelio, jis kėlė į traktorių savo mažėlį – trejų metukų Eugenijų, dabar dirbantį įmonėje „Anykščių šiluma“. Atsitiko nelaimė, traktorius pariedėjo ir mirtinai sužalojo šeimos maitintoją. Našlaičiais liko trys vaikai – septynerių Linas, trejų – jo broliukas ir penkerių sesutė Jolanta. Genovaitė Krikščiūnienė liko su trim mažamečiais, kuriuos kolūkmečiu auginti tikrai nebuvo lengva. Vaikai kaip įmanydami padėjo mamai. Ūgtelėjęs Linas padėjo mamai darbuotis Elmininkų fermose, užaugęs pats ūkininkavo.
Bėgo metai, bet ši šeima išliko ištikima gimtajam Vosgėlių kaimui. Dešimtmečius L. Krikščiūnas gyveno su mama, ūkininkavo, tačiau prieš penkerius metus, sušlubavus sveikatai, G. Krikčiūnienė apsigyveno pas dukrą Jolantą Mickūnaitienę, toje pačioje gatvės pusėje, kaip ir L. Krikščiūnas, kitame name.
„Be visų amatų, Linas puikus kulinaras. Aš išvažiuoju į darbą, o jis beveik kasdien aplanko mamą, nes labai prie jos prisirišęs. Jiedu pasikalba, jis pavaišina mamą kokiu nors atsineštu savo pagamintu patiekalu, – šypsodamasi pasakojo viena iš žinomų Anykščių miesto kavinių virėjų J. Mickūnaitienė. – O tėvų sodyba tikra mus jungianti grandis, nes ir aš, ir brolis Eugenijus dažnai joje svečiuojamės, randame bendrų darbų.“
Paklausta, ar dažnai sodybą aplanko nepažįstami, iš toliau atklydę žmonės, J. Mickūnaitienė sakė, kad retas pro ją praeina ar pravažiuoja nestabtelėjęs. „Svečių gausu vasarą. Nežinau, iš kur jie sužino, ar atsitiktinai važiuoja Vosgėlių kaimo gatvele. Sustoja, klausia ar galima užeiti, fotografuojasi. Linas juos pasitinka ir stengiasi parodyti savo kūrinius“, – sakė J. Mickūnaitienė. Beje, ir mane L. Krikščiūnas svetingai sutiko tik sustojus, dar ant kelio.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
