Mokslininko, kalbininko, teologo, pedagogo Konstantino Sirvydo (1578-1631) biustas Anykščių Šv. Mato bažnyčioje (Autorius – skulptorius Juozas Meškelevičius, 1982 m.)
Karalių miestu, kurortu, vos ne literatūrine pasaulio sostine pretenduojantys tapti Anykščiai primiršo vieną iškiliausių savo sūnų – pirmojo Lietuvių ir baltų kalbų žodyno „Promptuarium“ bei lenkų-lotynų-lietuvių kalbų žodyno „Dictionarium trium linguarum“ autorių, iš Sirvydų kaimo kilusį leksikografą Konstantiną Sirvydą.
Jo pavardė daugiausia Lietuvai nusipelniusių žmonių šimtuke buvo įrašyta dvidešimt pirmuoju numeriu. Į iškilaus kraštiečio gimtinę iki šiol nėra jokios rodyklės.
Atminimo lentos Konstantinui Sirvydui Anykščių Šv. Mato bažnyčioje. 
Atminimo lentos Konstantinui Sirvydui Anykščių Šv. Mato bažnyčioje.
1579 – aisiais Sirvydų kaime, kurio pavadinimas akivaizdžiai kilęs iš Sirvydų pavardės, netoli Dabužių, gimęs lietuvių literatūros šedevrų – „Trijų kalbų žodyno“, „Punktų sakymų“ – autorius K. Sirvydas 1988 – ųjų rudenį į gimtinę sugrįžo įspūdingu paminklu (Aut. Jonas Žukas (1940 – 2019). Jo pastatymą inicijavo kultūrologas, buvęs Dabužių aštuonmetės mokyklos direktorius, vėliau Kultūros ministro pavaduotojas, o dabar Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktoriaus pavaduotojas Vytautas Balčiūnas.
Ryšį su Sirvydų kaimu pagrindė akademikas Zigmas Zinkevičius, kuris nustatė iš Sirvydo rašto tarmybių, kad būtent iš Sirvydų kaimo yra kilęs K. Sirvydas. O poetas Justinas Marcinkevičius poemoje „Pažinimo medis“ fiksavo K. Sirvydo kilmę iš kaimo šalia Dabužių.
Kultūrologas V. Balčiūnas pasistengė iš istorijos gelmių ištraukti K. Sirvydą, anykštėnams parodyti jo reikšmę Lietuvos istorijoje ir deramai įamžinti jo atminimą gimtinėje, nes jokių raštijos pradininką menančių ženklų čia nebuvo.
Dabužių devynmetei mokyklai 1989 ųjų rugsėjio pirmąją buvo iškilmingai suteiktas Konstantino Sirvydo vardas. 
Paminklo (Autorius Jonas Žukas) Konstantinui Sirvydui atidarymas 1988 metų rudenį jo gimtinėje.
Paminklo atidengime kalbas rėžė ne tik iš Vilniaus atvykę rašytojai, mokslininkai, bet ir paminklo sukūrimu bei pastatymu pasirūpinę anykštėnai. „Daug brangių vaizdingoje mūsų Anykščių žemėje vietų, kurios saugo mūsų rašytojų vaikystės dienų atsiminimus… Toliausiai siekia Sirvydų kaimo atmintis. Į nebūtį laiko upė nusinešė 400 metų, o kaimas tebesaugo vieno didžiausių mūsų rašytojų K. Sirvydo atminimą. 400 metų, kai keturiolikmetį K. Sirvydą išlydėjo gimtinės žmonės. Šiandien čia, šią valandą, jis grįžta į gimtąjį kaimą tvirčiausio medžio – ąžuolo ir švelniai puošnaus metalo – vario paminklo pavidalu. Grįžta į gimtinę Sirvydo žodis ir ašara, meilė ir viltys. Grįžta dabar ir visiems laikams“, – prie paminklo, kurio idėją, kad medžio kolona iš viršaus išgaubtu metalu rieda Sirvydo ašara, meistriškai įgyvendino metalo skulptorius Jonas Žukas, 1988 – ųjų rugsėjį kalbėjo tuometė Anykščių kultūros skyriaus vedėja Rima Lesnikauskienė.
Po paminklo atidengimo Anykščių kultūros namuose vyko literatūrinis vakaras, kuriame, kaip apie renginį rašė „Anykštos“ pirmtakas, rajono laikraštis „Kolektyvinis darbas“ korespondentė Roma Bražėnienė (R. Bražėnienė „Grįžo K. Sirvydo žodis“, „Kolektyvinis darbas“ 1988 m. rugsėjo 29 d.), vakaro vedėjas mokytojas V. Balčiūnas žvilgsnį kreipė į XVII amžių, į žmogų, kuris, pasak tautos dainiaus Justino Marcinkevičiaus, „žodžio stogą kėlė, kurio knygos mūsų lopšį supo“, ir kad reikia laiko suprasti jo raštų reikšmes. „Daug vandenų negali užugesti meilės muno“ nėra vien citata, tai gyvas priesakas mūsų desperatiškai ir besiblaškančiai sielai“, – tuomet sakė V. Balčiūnas. O Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos ir literatūros katedros dėstytojas, būsimasis Lietuvos kultūros ministras Darius Kuolys tarsi atsakė į klausimą, ką XX amžiuje pavargusiam žmogui galėtų reikšti „Punktai sakymų“, kurie dar tik beldžiasi į lietuvių sąmonę su valstybine idėja, su dievo tiesa, su vienybės, asmeninės laisvės idėja. „K. Sirvydas suvokė, kad tautos dvasia gali reikštis tik gimtaja kalba. Tautos gyvastis paremta darbu. Savo, kalbininko ir filosofo, darbu stiprino valstybingumą. Jis buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės patriotas,Vakarų Europos žmogus. Gvildeno problemas, kurios buvo opios visam pasauliui. K. Sirvydas puoselėjo lietuviškos demokratijos sampratą”. – pabrėžė D. Kuolys.
Konstantino Sirvydo atminties sergėtojas, pedagogas ir literatas Antanas Šleikus 2013 metų pabaigoje. 
Šviesios atminties pedagogo ir literato Antano Šleikaus trobelė Sirvydų kaime, kurioje jis kūrė lietuvių raštijos pradininko Konnstantino Sirvydo muziejų. Autoriaus nuotr.
Dar po metų Dabužių devynmetei mokyklai pirmajai šalyje buvo suteiktas K. Sirvydo vardas, kurį mokykla prarado, nes 2001 – aisiais buvo pertvarkyta į Anykščių A. Baranausko vidurinės mokyklos pradinio ugdymo skyrių, kuris 2010 m. buvo uždarytas nelikus mokinių.
Atgimimo metais paminklas K. Sirvydui buvo suniokotas, nuplėštas ir pavogtas varis. Tokio pat likimo sulaukė ir ant paprasto laukų akmens pritvirtintos metalinės raidės. 1988 – ųjų metų paminklą 2009 aisiais jau Dabužių bažnyčios šventoriuje atkūrė tas pats menininkas Jonas Žukas.
Dar vienas K. Sirvydo atminimo sergėtojas, jo įamžinimo ir išsaugojimo Dabužių krašte entuziastas buvo šviesios atminties pedagogas, literatas Antanas Šleikus (1933 – 2018). Gyveno Kavarske, o savo mažoje trobelėje Sirvydų kaime įrengė K. Sirvydo muziejėlį, tačiau reikiamo dėmesio ir paramos iš valdžios nesulaukė. Savaime suprantama, autentiškų K. Sirvydo amžiaus eksponatų jame nebuvo, tačiau jis buvo surinkęs labai daug spausdintos medžiagos apie garsųjį savo kraštietį, surinkęs ir užrašęs savo kaimo istoriją.
A. Šleikų žeidė vandalų išpuoliai prieš paminklą dėl keliolikos ar keliasdešimt litų kainavusio pavogto vario. Beje, 2013 – aisiais pedagogas piktinosi ir dėl jau nuo paprasto laukų riedulio nuplėštų metalinių raidžių. „Padėtis žiauri. Šalia paminklo šabakštynas, nepjauta žolė“, – apie K. Sirvydo gimtinės paženklinimą tada man kalbėjo A. Šleikus, piktindamasis, kad į jo prašymus sutvarkyti šią vietą valdžia nereaguoja.
Kavarske gyvenantis jo sūnus Kęstutis Šleikus buvo tos pačios nuomonės, kaip ir jo tėtis. „Vienas iškiliausių ne tik Anykščių krašte, bet ir visoje šalyje, Lietuvos raštijos pradininkas Konstantinas Sirvydas nepelnytai primirštas, – sakė K. Šleikus, pastebėdamas, kad po tėčio mirties jo sukauptą medžiagą priglaudė viena žurnalistė. – Užsukantys į K. Sirvydo gimtinę priversti klaidžioti. Net rodyklių į jo gimtinę iki šiol nėra“.
K. Šleikus prisiminė ir prieš keletą metų į Sirvydų kaimą atklydusį Lenkijos pilietį, kuris čia ieškojo savo genealoginio medžio šaknų.
Vilniaus universiteto rektoriaus tarėjas, universiteto teologijos dėstytojas ir Šv. Jonų bažnyčios pamokslininkas, pamokslus sakęs daugiausia lietuvių kalba, jėzuitas kunigas K. Sirvydas mirė 1631 metais rugpjūčio 23 dieną Vilniuje, palaidotas Šv. Jonų bažnyčios rūsyje. Jam pastatytas paminklas Vilniaus universitete (Autorius – skulptorius Juozas Kėdainis, 1979 m.), biustas Anykščių Šv. Mato bažnyčioje, (Autorius – skulptorius Juozas Meškelevičius, 1982 m.). K. Sirvydo vardu pavadintos gatvės Vilniuje, Anykščiuose, Telšiuose ir Dabužiuose.
Atkurtas, 1988 – aisiais K. Sirvydo gimtinėje pastatytas ir suniokotas, paminklas (Aut. Jonas Žukas, 2009 m.) dabar stovi Dabužių bažnyčios šventoriuje. 
Paminklinis akmuo su iškaltomis raidėmis, kurių nepavogsi, kad čia 1579 metais gimė lietuvių raštijos pradininkas Konstantinas Sirvydas Sirvydų kaime. 
Prieš kelias savaites lankiausi K. Sirvydo gimtinėje. Kelio Anykščiai – Ukmergė Dabužių kryžkelėje jokio ženklo, kad kelias link Dabužių – tai kelias ir į K. Sirvydo gimtuosius Sirvydus. Pačiuose Dabužiuose – vėlgi jokio ženklelio į šio žymaus žmogaus gimtinę. Ne kartą į Sirvydus važiavęs, šį kartą pataikiau ne į tą keliuką pasukti… O tų keliukų, išvažiuojant iš Dabužių, Kavarsko kryptimi – ne vienas. Nustebino, kad estetinis vaizdas sodybvietėje nekoks – man priminė pirmaisiais Nepriklausomybės metais apleistus anykštėnų revoliucionierių gimtinių ženklus…
Baigti noriu kultūrologo V. Balčiūno pastebėjimu, kad K. Sirvydo (ir Sirvydų) kultūrinė atmintis, jos aktualinimas tebėra dabarties problema. Pasak jo, labai gaila, kad Anykščių biblioteka nebuvo pavadinta K.Sirvydo vardu, kad jis Anykščių krašte nėra suvoktas kaip kertinis akmuo kultūros miesto pamatuose.
306511 444664What is your most noted accomplishment. They might want good listeners rather than excellent talkers. 296137
Anykštėnai, pamąstykite ir pasakykite: ar jums neatrodo, kad vietoj to metalinio paminklo, pravardžiuojamo „Ši…is Nefas”, A.Baranausko aikštėje žymiai geriau, istoriškai ir valstybiškai vertinant, tiktų paminklas Konstantinui Sirvydui?
Gal geriau vietoj to paminklo pastatyti obeliską daktarui ir valstybininkui Alesionkai.
Daktaras ir valstybininkas Alesionka, kol tebėra gyvas, nepriims iš buvusių komunistų jodamos Anykščių rajono valdžios jokių garbės vardų, jokių obeliskų ir jokio kitokio dėmesio ženklo, kol rašytojui Juozui Baltušiui nebus sugražintas Garbės anykštėno vardas. Ir taškas!
Labai ryškiai parodyta kaip valdant komunistams buvo elgiamasi su istorija. Komunistų komunistas nusprendė, kad Sirvydas gimė toje vietoje ir pastato paminklą. Vienintelis argumentas, kaimas taip vadinasi. Laiko ir supratimo, kad reikia patikrinti archyvus, rasti tikras kaimo ribas, vietas kur buvo sodybos – nerasta. Todėl ir suvirto komunistų valdžia, nes jie buvo beraščiai kvailiai.
Ar Jums galvytėje proteliukas visai pasimaišė, ar rašote komentarą neskaičiusi straipsnio? Sirvydo gimtinės kaimą nustatė prof. akademikas Zigmas Zinkevičius ir paskelbė „Lietuvių kalbos istorijoje” bei specialiame straipsnyje ta tema. Tai kur čia Jums komunistai vaidenasi?
1981 metais akademikas Zigmas Zinkevičius savo studijoje apie Sirvydo pavardės rašyba su Š ar S, tik pamini J.Jablonskio prielaidą ( 1933 m.)
Lietuvos enciklopedijoje parašyta maksimaliai tiksliai – Sirvydas Konstantinas apie 1579 į vakarus nuo Anykščių (Dabužių, Griežionėlių apyl.) 1631 08 23Vilnius, lietuvių prozininkas, leksikografas.
Kai nežinoma kur buvo įžymusis Pienionių dvaras, teigti, kad prie tos ar kitos sodybos buvo Sirvydo tėviškė yra neatsakinga.
Žinant, kad pati Dabužių parapija atsirado tik tarpukario Lietuvoje, net dabartinė vieta yra daugiau legendine, nei istorinė.
Na ne visi buvo beraščiai. Bjauru iš jūsų pusės. Labai bjauru
Jūs teigiate be argumentų, todėl esate už logikos ribų.
O kur pas jus logika. Visi beraščiai. Dabar tiek beraščių vaikų, kad baisu… Taigi apie logiką galima rašyt ir rašyt…
O jūs raštinga?
Garantuoju, kad po šio išmintingo ir labai aktualaus rašinio nieko neįvyks: nei meras, nei vicemeras, nei administracijos direktorė, nei Kultūros skyrius, nei muziejus, nei biblioteka, nei mokyklos, nei visa garbės piliečių kahorta, pradedant Vanagu ir Verbicku, nei piršto nepajudins, kad mūsų raštijos pradininko K. Sirvydo gimtoji vieta būtų paženklinta, kad į ją vestų rodyklėmis pažymėtas kelias. Ką ten kelias į Sirvydo gimtinę, jei Anykščių bažnyčioje esančios lentos po Sirvydo biustu seniai nebeišskaitomos, nes niekas jų ir biusto nenuvalo: nei klebonui, nei kitiems tas visai nerūpi (prie didžiojo altoriaus skiautuose ir žemiau kabo voratinkių griliandos kaip dabarties šventovės tarnų tinginystės ir abejingumo įrodymas). 5 tūkst. eurų, kuriuos dabar savivaldybė išmeta konsultacijoms dėl paraiškos UNESCO literatūros miestų konkursui parašymui, leistų daug ką tikro kultūrai padaryti, bet savivaldybė taško pinigus, užuot sutelkus muziejininkus, bibliotekininkus, mokytojus, turimo plėtotojus, kultūros vadybininkus ir vietos rašytojus paraiškos parašymui.
Žinoma tiesa, jog „tikrovė, kuri negimdo naujų vaizdinių, yra mirusi”. Tad akivaizdu, kad kultūros idėjų mirtis Anykščiuose, jų menkumas, jų netikrumas veda į popsą, į beprasmių tuštybių dauginimą, o ne kultūros tikrumo stiprinimą, jos prasmių auginimą. Jeigu net savo pačios sudarytą Kultūros tarybą rajono valdžia sugebėjo numarinti (ji be pirmininko neveikia jau pusę metų ir nėra jokių ženklų, kad atsigaus), ką kalbėti apie rodyklės į didžiojo kūrėjo gimtinę pastatymą? Kam ta rodyklė, kai 5 tūkst. eurų padovanojama ponui, kuris už gerą sumą sukūrė Anykščiams menkavertį edukacinį projektelį, kuris jau seniai išsisėmė.
Prasmės nyksta ne nuo dabarties, o nuo praeities: nebereikia Sirvydo, greit nebereiks ir Baranausko, po to ateis eilė Biliūnui ir Vienuoliui, ir iki to, kol nebereikės nei Račkaičio, nei Telksnytės, nei Vanago.
Ateis toks laikas. Bet savivaldybės oras bus vedenamas ir vedenamas..
… tikrai keista, labai keista – merai gusčioja ir pečius trauko. Visi lyg vieno prieš rinkimus – dirbsime, kad tik žmogui būtų geriau. O po rinkimų pasijunta nebe žmonėmis , o „angelais” ‘
Ką lietuviai yra pridirbę per laisvus tuos metus – pažiūrėkite umėnų kapinės ir koplyčia, Troškūnų dvaras, Vašuokėnų dvaras ir t.t.t. ūūūūūū .
Viskas parašyta žodis žodin taip kaip buvo. Dalyvavau ir aš to paminklo atidaryme, prie vieškelio pastatytame, aplinka kiek apšienauta buvo, krūmai apvalyti. Po keleto metų nuo Pienionių pusės grįždamas pasukau aplankyti to paminklo ir jo neberadau. Net vietos kur buvo neatpažinau. Visa pakelė krūmynais ir žolėmis užžėlusi, jokio ženklo. Tik vėliau sužinojau, kad viskas perkelta į Dabužių bažnyčios šventorių.
Bet atmeskime savo pergyvenimus ir sentimentus į šalį! Konkrečiai, kas liko nepadaryta per šitiek metų, ką reikia daryti ir padaryti? Nes nei desperatiškas rankų grąžymas, nei „svogūninių” ašarų liejimas prieš telekameras darbų nepadarys. Kiek reikia pinigų kas nors bent jau paskaičiavo, sumą bent žino ? Projektas nors vienas yra? Kas nors iniciatyvos ėmėsi? Ar tik veidmainiaujama vienų prieš kitus ir kilnias „aurines” asmenybes vaizduojama?
Čia kaip Maironio „Trakų pilyje” – didinga praeitis ir nyki dabartis.
Kai paminklas buvo kuriamas, rajonas gyveno ugabystėje, o dabar, kai ES fondai mus peni tiek metų, nieko tikro nebereikia, tik posas ir posas su užrašais prie upės „Čia gera gyventi”. Gal geriau užrašytume – čia gera viską numarinti ir numirti?
„Posas” ar „Popsas”? 🙂