Į visą pasaulį, bet tik pas lietuvius

Gailutė KUDIRKIENĖ

Smagu groti tinginio smuiku, bet dar smagiau paties pasidaryta „mergina“, kuri visą kapelą turavoja. Folklorininkas, instrumentų meistras Albertas Bartašius dar ne tokių dyvų papasakojo: ir kaip šuns skūra skamba, ir kaip ožio oda aptrauktas būgnas dvokia. O kur dar „Vilko pupos“ ir naktišokiai?

Į gyvenimą išleidžia visokiais garsais skambančius

Nepaprastais talentais apdovanotas etnokultūros puoselėtojas ir Pasvalio kultūros centro meno vadovas Albertas Bartašius tikina, kad bet kas galėtų pasidirbinti liaudies muzikos instrumentą. Čia nieko išradinėti nereikia, instrumentai, su kokiais paprasti žmonės nuo seno muzikavo, juk neįmantrūs. Tereikia netingėti ir įrankių turėti.

„Pirmas kankles pasidariau, kai pamačiau grojant merginą. Priėjau, apžiūrėjau iš arčiau, čia juk nieko sudėtingo nėra. Rūsyje susiradau panašaus storumo lentą ir pasidariau“, – pasakoja 61 metų universalusis meistras ir muzikantas.

Nuo pirmų kanklių sumeistravimo praėjo jau beveik keturi dešimtmečiai, per tą laiką A.Bartašius į gyvenimą paleido ne vieną styginį, strykinį, pučiamąjį, mušamąjį, skambinamąjį ir saviskambį instrumentą.

„Kiekvieną darau sau, su juo groju, o paskui taip nutinka, kad kas nors jo užsinori, tada padarau ir parduodu. Bet pirmąjį dažniausiai pasilieku“, – šypsosi vyras.

Labai kruopščiai, su išmanymu ir didele meile A.Bartašiaus kurti instrumentai neretai iš Pasvalio iškeliauja labai toli – į Europą, Ameriką ir kitur, bet tik ten, kur yra lietuvių. Ką tik supakuotas siuntinys – būgnas ir kanklės – iškeliavo pas užsakovus į Liuksemburgą.

Ko negali nusipirkti, imi ir pats pasidarai

Bartašiai gyvena netoli Pasvalio esančiame Migonių kaime, o dirba prie pat miesto prisišliejusiuose Valakėliuose, Pasvalio kultūros centro padalinyje. Tie, kurie trokšta įsigyti originalų rankų darbo instrumentą, važiuoja į mažą kaimą pas meistrą.

Ant stalo guli naujutėlis kanklių kūnas. Balta mediena dar kvepia. Ornamentas išrėžtas, trūksta tik stygų.

„Kol neatsirado visokių stilizuotų ir visaip kaip gudriai patobulintų kanklių, muzikantams užtekdavo ir šitokių, penkiastygių ar devynstygių“, – apibūdina kuklų instrumentą.

Kodėl gi anuomet šovė į galvą pačiam kankles pasidaryti, ar ne paprasčiau būtų buvę nusipirkti?

„Buvo sovietmetis, gyvenau Panevėžyje, dalyvavau rajono bibliotekos liaudiškame ansamblyje, nusipirkti tokių instrumentų nebuvo įmanoma, o ko negali nusipirkti, tai imi ir pasidarai“, – sako.

Su tinginio smuiku daug darbo

„Štai su ryla daug reikalų yra, ją padaryti užtrunka“, – pasakoja apie retokai matomą instrumentą.

Retoje kapeloje ja kas nors groja.

Didoka dėžė šonuose turi įlinkius kaip smuiko, viename gale išlindusi rankenėlė, ant viršaus eilė medinių mygtukų.

„Ryla yra tinginio smuikas: suki rankenėlę ir pati groja, tik šiek tiek mygtukus paspaudai“, – juokiasi meistras.

Dar paaiškina, kaip garsas išgaunamas. Viduje yra 3 stygos ir ratukas. Sukant rankeną ratukas, atliekantis smičiaus funkciją, tas stygas ir virpina. Mygtukai reikalingi garso aukštumui sukurti, o jį kaitaliojant – štai ir visa melodija.

„Tas instrumentas Lietuvoje nuo viduramžių. Ryla nepopuliari, kaip ir dūdmaišis. Valkatų instrumentas. Rylom grojo klajojantys muzikantai, sukdavę į dvarus užsidirbt“, – trumpai nupasakoja skambančios dėžės paskirtį.

Rylų A.Bartašius yra padaręs keletą, sau pasiliko pirmąją.

Kas rylas perka?

„Vieni egzotikos nori, kiti viduramžių muziką atlieka, o ir į folkloro ansamblius ryla gerai įsipaišo, tik jų Lietuvoj nedaug“, – apgailestauja pašnekovas.

Pasidarė sau net merginą

Žmona Lina atneša mėgstamiausią A.Bartašiaus kūrinį – basedlę.

„Pasidarė sau merginą“, – juokiasi ji.

Ir tikrai, instrumento forma primena moteriškus apvalumus, o ir aukščio beveik sulig žmona.

Basedlė – bosinis instrumentas, toks liaudiškas kontrabosas. Grojant kapeloje ji melodiją tarsi „prituravoja“, palaiko žemus garsus – melodijos pamatą.

Basedlės nugara iš klevo, o viršutinė dalis iš eglės. Kai viršus eglinis, geriau skamba, o klevas – kietmedis, garsą prasčiau atmuša. Daugelis styginių instrumentų, tokie kaip smuikai, violončelės, rylos, daromi tokiu pat principu: užpakalinė dalis iš kietmedžio, o ten, kur stygos, – iš minkšto medžio.

„Seniau į ekspedicijas eidavau, vis kas nors iš senų meistrų tai vieną, tai kitą dalyką pasako, taip ir sužinojau visokių to amato paslapčių. Visi tradiciniai instrumentai ganėtinai nesudėtingi, jei šį bei tą jau žinai“, – atskleidžia nė kiek nesibrangindamas.

Jakutų instrumentą dumbrelę perprato ne iš karto

„Nuo mažumės dainavau berniukų chore, ten ir buvo pirmieji mano susidūrimai su muzika“, –  mena.

Tiesa, pirmieji mėginimai pasidaryti tai, kuo matė kitus grojant, buvo dar mokykliniais metais. Tada pionierių stovykloje pirmą kartą išgirdo dumbrelių garsą. Jais grojo jakutai.

„Tas daiktelis pasirodė kaip žirklutės, niekaip nesupratau, kaip jie su žirklutėm groja“, – prisimena paauglišką nuostabą.

Kai dumbrelius jakutų rankose pamatė iš arčiau, pasirodė, kad daiktas nesudėtingas.

„Bandžiau pasidaryti, bet ilgai nesisekė, kol galop supratau, kaip garsas eina. Dabar jų esu pridaręs tiek daug, kad net nebeįdomu daryti“, – juokiasi pašnekovas.

Skamba ir ta pati šuns oda

Purviniausias darbas padaryti būgną, mat jam reikia gyvulio odos.

„Odą pats nuo ožkos nudiriu, pats ir išdirbu“, – taria visų galų meistras.

Lietuvoje pirmiau pradėti naudoti dideli būgnai, o nuo viduramžių mūsų teritorijose būta jau ir dailesnių, mažesnių.

Būgnų modelius A.Bartašius nusižiūrėjo iš muziejų.

„Kai vykdavau į etnokultūrines ekspedicijas, visi seni žmonės sakydavo, kad būgną reikia daryti iš ožio arba šuns odos, niekas neminėjo, jog tinka veršiuko ar ožkos oda. Kodėl, niekas nepaaiškino, tad pats sugalvojau: matyt, dėl to, kad šuns ir ožio odų niekas nesupirkinėjo: ožio smirda, o šuo gali būti pasiutęs. Visas kitas odas galėjo panaudoti drabužiams ar batams gaminti“, – pasidalijo įžvalgomis.

Iš smalsumo A.Bartašius yra padaręs visokia oda aptrauktų būgnų. Paaiškėjo, kad lygiai taip pat skamba ožkos, ožio, veršiuko ir šuns oda. Tik jei būgną aptrauki nuo odos nenugrandęs plaukų, vietoj skardaus bum bum sklis duslus trinksėjimas.

„Gryna legenda, kad būgnui tinka tik ožio arba šuns oda. Lygiai tokia pat, kaip ir miesčionio dilgynės neima“, – juokiasi vyras.

Pastarąjį posakį vis kartodavo senelis, norėdamas pašiepti miestiečius.

Kaime gauti odų ne problema, tai vienur, tai kitur kokį gyvulį paskerdžia, žmonės dar apsidžiaugia, kad nereikės duobės kasti. Šuns odą buvo gavęs iš pažįstamo, kai to augintinis nugaišo.

Odai išdirbti reikėjo net mėšlo

Darydamas būgnus pasvalietis yra išbandęs ir senuosius odos apdirbimo būdus.

Vienas jų buvęs toks: nuo gyvulio nulupus odą reikia ją dviem savaitėms kišti po mėšlo krūva. Kai ištrauki, plaukai patys atšoka, belieka tik nuplauti.

Ruošiant odą muzikos instrumentui jos raugti nereikia, odos rauginamos tik batams ir drabužiams, o čia svarbiausia nuvalyti plaukus.

Senovinis odos apdirbimo būdas niekuo nepranašesnis už šiuolaikiškesnį, įtakos būgno skambesiui neturi.

„Dabar nebereikia mėšlo turėti, merki odą į kalkes su vandeniu, po kelių dienų plaukai kuo puikiausiai atšoka“, – išduoda dar vieną paslaptį.

Ožio oda specifiškai dvokia tik tol, kol su plaukais, kai šie numunka ir oda išdžiūva, smarvė išsivadėja.

Repetuoti į Valakėlius lekia iš tolimų didmiesčių

Kelis A.Bartašiaus darytus instrumentus vienoje krūvoje galima išvysti, kai koncertuoja jų šeima: abu Bartašiai ir dukra Rūta su žentu Žygimantu bei anūkais Uviu ir Ūku.

Dar kai sekmadieniais iš Vilniaus, Kauno ir Pabiržės į Valakėlius repetuoti sulekia „Vilko pupų“ kompanija, kai kurie iš jų irgi groja ne pirktiniais, o talentingojo meistro darytais instrumentais.

„Susibūrėm prieš 7 metus, vadovo neturim, visi esame ir vadovai, ir atlikėjai, parepetuojam kokias 6 valandas ir vėl išsilakstom“, – apie jų originalųjį kolektyvą sako A.Bartašius.

Vilko pupom liaudiškai vadinami invaziniai lubinai.

„Mes irgi šiek tiek invaziniai, ne tokie, kaip visi. Grojam ir dainuojam folklorą, bet dar apžaidžiam papildoma muzika, sakyčiau, esame post folkloro atstovai. Per koncertus ar kai darome įrašus prie mūsų dar prisijungia saksofonistas Petras Vyšniauskas“, – pasakoja pašnekovas.

Langus atlapojus vis tiek kaip pirty prakaitas žliaugia

Dar vienas Bartašių išpopuliarintas Valakėlių renginys – naktišokiai. Šalyje nieko panašaus niekur daugiau nėra.

Kasmet vasario 15-osios vakarą į Valakėlius suvažiuoja liaudiškos muzikos gerbėjai. Šokiai prasideda apie 20 val. vakaro ir tęsiasi iki vasario 16-osios vidurdienio. Šokėjams, o jų būna ne vienas šimtas, pasikeisdami groja keliolikos grupių muzikantai.

„Nežinau, kaip čia pavyksta, kad vis sulaukiam dėmesio. Naktišokių būna ir kitur, bet tik pas mus taip stabiliai – nei renginys išsikvepia, nei šokėjų mažėja. Gal kad esam prisirišę prie valstybei svarbios datos ir šokam Nepriklausomybę? Vidurnaktį visi sugiedam himną, būna labai gražu ir jautru, ir vėl šokam“, – sako meno vadovas.

Naktišokiai vyksta jau 7 metai, šokėjų vidutiniškai būna apie 250. Vienais metais jų prigužėjo beveik 400, Valakėlių kultūros centro salė net braškėjo, atlapojus langus viduje buvo karšta lyg pirtyje.

Seniau organizatoriai registravo visus dalyvius, vienais metais naktišokiuose buvo svečių net iš 8 šalių: Latvijos, Ispanijos, Sakartvelo, Lenkijos, Austrijos, Belgijos, Vokietijos ir Armėnijos.

„Vieni užsieniečiai tranzavo į Rygą, jaunimas iš sostinės paėmė pavežt, pakeliui išsikalbėjo, kad važiuoja į naktišokius, ir tie kartu užvažiavo, šoko iki paryčių“, – pasakoja.

Susirenka „balta“ publika

Pasak A.Bartašiaus, pirmais metais buvo tikras iššūkis prisikviesti muzikantus. Šalyje gausybė grupių, bet pasakius, kad teks groti mažame kaime, retas sutiko.

Kai naktišokiai įsivažiavo, situacija pasikeitė, dabar jau patys muzikantai skambina ir prašosi pakviečiami.

Šiemet per naktišokius grojo net 13 grupių.

„Yra darbo surinkti gerus muzikantus, susitarti, kad padarytų taip, kaip mes norim. Groja ne vien kapelų instrumentais, bet ir gitarom, ir saksofonais, ir būgnais, bet liaudies muziką: polkas, fokstrotus, valsus, krokoviakus, padispanus, trepsiukus, kadrilius ir kitus šokius. Šiais laikais niekas nenušvilpia ir pomidorais neapmėto, bet jei gros prastai, kitąmet žmonės nevažiuos“, – aiškina, kodėl būtina išlaikyti lygį.

Diskoteka, kaip reiškinys, jau senokai išnyko, geras dešimtmetis kai tokio tipo šokiams nebėra poreikio. Jaunimui pasišokti praktiškai nebėra kur.

Galima sakyti, kad naktišokiai – aukštesnio lygio diskotekų forma.

„Čia susirenka balta publika, sunku apsakyti tą nuotaiką ir atmosferą. Turim ir tokių nuolatinių šokėjų, kurie per naktišokius susipažino ir šeimas sukūrė“, – džiaugiasi A.Bartašius.