Ir jie buvo tos pačios Žemės vaikai…

Atmintis apie Troškūnų žydus dar gyva. Apie tai, kad prieškario metais Troškūnuose gyveno daug žydų šeimų, iki šiolei primena centrinėje miestelio gatvėje sublokuotų namų eilė. Vyresniosios kartos troškūniečiai dar gerai prisimena, kur ir kokie žydai gyveno ir apie juos palankiai atsiliepia. Esą, ir pinigų galėjai pas žydus pasiskolinti, ir prekių „bargan“ nusipirkti ir, bėdai prispyrus, pagalbą lietuviams jie suteikdavo, ir nepikti, nekerštingi žmonės buvo. Tarpusavyje jie irgi sutarė, pasižymėjo pamaldumu…

Nors ir labai nenoriai, bet troškūniečiai pasakoja ir apie tą skaudų žydų likimą. Ne vienas žydas buvo nušautas čia pat, miestelio centre, prie buvusios mokyklos sienos, o masiškai jie buvo žudomi šalia senųjų žydų kapinių. Iš Troškūnų geležinkelio stoties kai kurie troškūniečiai žydai buvo išvežti į kitas sušaudymo vietas Panevėžio apskrityje. Karo metais Troškūnų Švč. Trejybės bažnyčioje klebonavęs kun. Antanas Juška savo namuose išslapstė dvi jaunas žydaites. Per pamokslus kunigas ne kartą yra apgailestavęs dėl nekaltų žmonių žudymo, barė kai kuriuos parapijiečius už žydų turto grobstymą…

Už miestelio, pravažiavus veikiančias iki šių dienų, tvarkingas, gražiai prižiūrimas troškūniečių kapines, galima pasiekti ir žydų tautybės žmonių laidojimo vietą. Senosiose žydų kapinėse tarp išlakių medžių – daugybė įvairiausių formų ir dydžių paminklų. Kai kurie – be jokių užrašų, bet labai įdomios formos, tarsi kokie betoniniai sostai, stebinantys masyvumu, keistoka išvaizda. Tiesiog senosiose kapinėse buvo atliktas ir mirties aktas – sušaudyta keliasdešimt žydų šeimų. Šių žmonių atminimui pastatytas paminklinis akmuo. Taigi, didelėje kapinių teritorijoje amžinąjį poilsį surado ir daugybę dešimtmečių miestelyje gyvenę, džiaugsmais ir rūpesčiais kartu su lietuviais dalinęsi, sava mirtimi mirę žydai, ir karo metais vykdyto genocido aukos. Tiktai vienų kapavietes ženklina didingi paminklai, kitų amžinojo poilsio vietas žymi tarp žolių iškilę žemės kauburėliai ir tas vienintelis paminklinis akmuo su užrašu apie žydų holokaustą…  Kapinių teritorijos nejuosia jokia tvora. Gal jos nei nebuvo, o gal būta medinės, kuri sunyko, supuvo?

Kavarske – dvejos žydų 

kapinės

Tarpukario laikais gyvenusius žydus mena ir dar vienas Anykščių krašto miestas, kadaise taip pat buvęs atskiro rajono centru. Tai – Kavarskas.

Šio miesto centre yra išlikusių  pastatų, anksčiau priklausiusių žydams. Išliko ir buvusi sinagoga. Tiesa, tasai pastatas jau seniai praradęs maldos namų išvaizdą, naudojamas kitoms reikmėms, kitiems kavarskiečių poreikiams.

Kavarsko  pakraštyje – senosios žydų kapinės. Kapų kauburėliai jau seniai susilygino su žeme, kuklūs betoniniai ar akmeniniai paminklėliai apaugę žolėmis. Važiuodamas pro šalį net ir dėmesio neatkreiptum, kad šičia yra kapinės. Tiktai  betoninių vartų arka (žinoma, be metalinių ar medinių vartų) ir išlikusi nemaža betoninės tvoros dalis akivaizdžiai byloja, kad tai – amžinojo poilsio vieta. Yra kapinėse ir neseniai pastatytas paminklinis akmuo su atitinkamu užrašu, o atidžiau pasižvalgius galima pamatyti ir senus kapų kauburėlius su dar išlikusiais antkapiniais paminklais. Tiktai dauguma jų jau nebe stovi, bet tiesiog guli žemėje, matyt, „pavargę“ nuo laikmečių ir gamtos darganų, o gal piktavalių žmonių rankų išvartyti.

Beveik senųjų žydų kapinių kaimynystėje yra ir kitos kapinės. Tiksliau pasakius, tai broliškas kapas, kur atgulė visi Kavarsko žydai, nužudyti karo metais: vyrai, moterys, vaikai. Kad toje vietoje vyko žydų tautybės žmonių genocidas, byloja paminklinis akmuo. Prie to kapo, esančio slėnyje, reikia nusileisti  išbetonuotais laiptais. Vieta ten graži, apaugusi aukštais medžiais, prižiūrima, tvarkoma. Gaila tiktai, kad nebėra metalinės tvorelės ar specialių masyvių grandinių, juosusių tą kapą. Šiais antkapiniais atributais, matyt, irgi susigundė „metalistai“. Vagišiams parūpo ir cementinės plytelės, kuriomis buvo išklotas takas link genocido vietos – vietoje grindinio plytelių likę tiktai žvyro lopai…

Liūdna ir skaudu…

Lankantis amžinojo poilsio vietose, kad ir kokios tautybės žmonės ten būtų palaidoti, būna liūdna. Ir tai suprantama – linksmybėms kapinės – ne vieta. Tačiau žvelgiant į žydų kapines darosi ne tiktai liūdna, bet ir skaudu. Nerimą kelia tai, kad ten šeimininkauja piktadariai, kurių „dėka“ nudraskoma, išlupama,  pavagiama tai, kas buvo įrengta tose kapinėse. Ką jau kalbėti apie metalinius vartus ar kapavietes juosiančias metalo grandines? 

Pasirodo, „prie ūkio“ praverčia ir mediena, ir cementinės grindinio plytelės bei kiti dalykai. Kas gali paneigti, kad kur nors į gyvenamojo namo ar ūkinio pastato pamatus nepateko ir nugludinti, nudailinti žydkapių paminkliniai akmenys?  Vargu, ar kas nors apie tokias vagystes yra pranešęs policijai, kažin, ar teisėtvarkos pareigūnų akiratyje kada nors atsidūrė bent vienas žydų kapinių niokotojas? Ne paslaptis, teko matyti tose kapinėse ar holokausto vietose ir šiukšlių, ir tuščių svaigalų butelių, nes, matyt, žmonėms jau ne taip ir svarbu, kur prisėsti  išgertuvėms ar kur išpilti iš namų išneštas, išvežtas šiukšles. Didelių kapinių teritorijų neįmanoma sutvarkyti, apšienauti nei komunalininkams, nei seniūnijose viešuosius darbus atliekantiems žmonėms. Tačiau bent jau nušienauti aukštaūgę žolę prie paminklinių akmenų, broliškų kapaviečių tikrai būtų galima. O jeigu sveikintiną iniciatyvą parodytų mokyklos, bendruomenės, kitos nevyriausybinės organizacijos – tikrai būtų galima nuveikti labai daug. Bent jau kartą per metus organizuoti bendrą „rimtą“ talką, atrodo, nebūtų perdaug sudėtinga. 

Kai artimųjų nebėra…

Ne vienas sutiktas vietinis gyventojas išsakė savo nuomonę, kad žydų kapinių priežiūra turėtų pirmiausia rūpėti… patiems žydams. Iš tiesų, taip ir turėtų būti, savo artimųjų,  savo tautiečių atminimu turėtų pasirūpinti būtent jie.  Bet ką daryti, jei šios tautybės žmonių jau nebėra Anykščių krašte, jei jie gyvena labai toli, gal net užsienyje? O gal visi tie, kurių giminės amžinajam poilsiui kažkada atgulė senosiose Anykščių, Troškūnų, Kavarsko žydų kapinėse, patys karo metais iškeliavo myriop ir tiesiog nebėra kam tais kapais rūpintis?

Gal  nors truputį daugiau dėmesio, rūpesčio, entuziazmo, iniciatyvos reikėtų tuo klausimu parodyti mums patiems? Juk ir žydai buvo tos pačios Žemės vaikai…