Neseniai pasirodžiusi Mildos Teksnytės ir Vygando Račkaičio dokumentinės prozos knyga „Ir mes čia buvom…“skaitytojų sutikta, įvertinta labai palankiai.
Anykštėnai rašytojai ir žurnalistai, Teresės Mikeliūnaitės kultūros premijos laureatai, Anykščių rajono garbės piliečiai Milda Telksnytė ir Vygandas Račkaitis pasižymi kūrybiškumu, šis šeimyninis „duetas” laikas nuo laiko skaitytojus vis pradžiugina naujomis knygomis. Kartais nauja savo knyga pradžiugina Milda, kartais- Vygandas. Abu rašytojai gerai visiems anykštėnams pažįstami, gerbiami žmonės, o jų ranka -„lengva”, parašyti kūriniai lengvai skaitomi, yra gerai suprantami, įdomūs. Visuomet skaitytojų yra laukiamos ir tos knygos, kurių autoriais būna abu sutuoktiniai.
Todėl ir neseniai pasirodžiusi Mildos Teksnytės ir Vygando Račkaičio dokumentinės prozos knyga „Ir mes čia buvom…”skaitytojų sutikta, įvertinta labai palankiai.
„Greitai prabėga žmogaus gyvenimas. Ir tos duotos dienos lyg kregždžių skrydžiai. Viena po kitos švysteli tarp žemės ir dangaus, suvirpa akyse ir nutolsta…
Kadaise jie buvo čia- po Anykštijos dangumi. Tie žmonės gyveno, vaikščiojo mūsų krašto žeme, po laiko pusnimis paliko savo buvimo pėdsakus. Vieni čia, į savo vaikystės šalį, grįždavo tik prisiminimais, kiti čia dirbo, kūrė, buvo šviesos nešėjai, grožio ieškotojai, siekė laisvės, žuvo dėl jos, treti išgyveno patirtas nuoskaudas, nusivylimus, netektis. Pasitaikė ir tokių, kurie palūžo, gyvenimo verpetuose prarado sąžinę, garbę.
Daugelio asmenybių jau nesiekia dabarties kartų atmintis. Kai kuriuos jų gyvenimo epizodus, poelgius, nuotaikas bandome atkurti, remdamiesi archyvuose išlikusiais dokumentais, istoriniuose šaltiniuose minimais faktais.
Pro prabėgusio laiko klodus, pro sąmonės pagavas bandome atšaukti į šios knygos puslapius juos, anykštėnus, nuėjusius į amžių amžius. Tegul jie gyvena šiose apybraižose, novelėse ir mūsų pakalbinti sako: „Ir mes čia buvom…”, – intriguoja skaitytojus autoriai.
Šios knygos puslapiuose nupiešta daug kregždžių, simbolizuojančių gyvenusių žmonių dienas, jų nueitą kelią, paliktus pėdsakus, atskirų žmonių istorijas. Knygoje autoriai pateikia net aštuoniolika skirtingų istorijų apie skirtingose epochose gyvenusius, įvairia veikla besivertusius, daugiau ar mažiau žinomus žmones. Iš knygos puslapių, iš amžinybės mus pasiekia atgarsiai apie 1863 metų sukilimo dalyvį studentą Povilą Červinskį, kurį už laisvės siekį egzekutoriai pakorė Užpaliuose ( „Nuosprendis”), enkavedistams ir stribams nepasidavęs gyvas savanoris, Lietuvos partizanų rinktinės vadas Antanas Slučka- Šarūnas, kuriam, praėjus pusšimčiui metų nuo kovotojo žūties, jau Nepriklausomoje Lietuvoje suteiktas partizanų pulkininko karinis laipsnis, po mirties skirtas pirmojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordino Didysis Kryžius ( „Motinos širdy skausmo kalavijai”), sunkiai vargdamas tremtyje, toli nuo gimtųjų namų, bet likimui nepasidavęs, likęs ištikimas tarnystei Dievui , guodęs kitus likimo brolius kunigas Jonas Staškevičius ( „Laiškai iš lagerio”), Šlavėnų dvarininkas šviesuolis Gustavas Brazauskas ir jo šeima („Baltieji Šlavėnų šešėliai”). Įdomu skaityti ir „Lino darbų pasaką” apie Vozgėliuose gyvenusį, jau senatvėje paėmusį kaltą į rankas ir sukūrusį daugybę įspūdingų medžio drožinių, Jurgį Kazlauską bei jo seserį Oną Kazlauskaitę, kuri po brolio mirties prižiūrėjo jų namuose įsteigtą muziejų, rūpinosi Jurgio darbų išsaugojimu. O novelėje „Knygnešė Adelė” įtaigiai pasakoja apie energingąją knygnešę Adelę Kavoliūnaitę, kuri, saugodamasi caro žandarų, ant savo gležnų pečių pernešė šimtus maišų su draudžiama lietuviška spauda. Apie vienerius metus Pirmojo pasaulinio karo sąlygomis Vašuokėnuose praleidusią Kauno kunigų seminariją ir jos rektorių poetą Maironį galima pasiskaityti rašinyje „Maironis Vašuokėnuose”. Pirmajam Lietuvos etnografui vienuoliui jėzuitui Jokūbui Lavinskiui skirtas rašinys „Labores pariunt honores”, o šio dvasininko mokinio leksikografo, pirmojo lietuviško žodyno autoriaus Konstantino Sirvydo gyvenimas ir įvairiapusiška veikla atskleidžiama novelėje „Dėjo žodį prie žodžio”. Apie poeto Antano Baranausko jaunystės draugą kunigą poetą Klemensą Kairį, už 1863-iųjų metų sukilimo palaikymą ištremtą į Rusijos gilumą ir ten nukankintą rašoma pasakojime „Aušros virš piliakalnio”. Lietuvos ir Anykščių krašto mylėtojui Arkadijui Beloborodovui, savarankiškai išmokusiam lietuvių kalbą, mielai skaičiusiam lietuviškas knygas, atmintinai citavusiam Simoną Daukantą, Kristijoną Donelaitį, Juozą Tumą- Vaižgantą, Vincą Kudirką, skirtas rašinys „Už Uralo- žemės galo”. Skaitydami „Vėlinių vakarą” susipažinsime su kaimo bibliofilu, knygų kolekcionieriumi Antanu Pakalniu. Apie Lietuvos Didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro našlės Elenos skaudų likimą, dienas, praleistas Anykščių dvare byloja dokumentinė apybraiža „Paskutinė kunigaikštienės Elenos vasara”. Intriguojanti istorija su Lietuvos Didžiojo kunigaikščio maršalka, Anykščių vietininku Grigaliumi Astiku atskleista novelėje „Bausmė”.
Kiekvienoje apybraižoje, novelėje, kiekviename vaizdelyje sfaktai neišgalvoti, „neišlaužti iš piršto”. Rinkdami medžiagą būsimosios knygos sumanytojai rausėsi ir archyvuose, ir muziejų fonduose, ieškojo duomenų senuose leidiniuose. Taip po kruopelytę, po dalelytę ir gimė toks unikalus dokumentinės prozos ciklas. Kai kurie knygos herojai ( Jurgis Kazlauskas, Ona Kazlauskaitė, Antanas Pakalnis, Arkadijus Beloborodovas ir kt.) autoriams buvo gerai pažįstami, tad teko pasikliauti savo atmintimi, peržiūrėti užrašus, dienoraščius. Skaitytojai, vartydami knygą „Ir mes čia buvom…” gali surasti ir gana įdomių, iki šiolei net nežinomų ar mažai žinomų faktų, intriguojančių dalykų, netgi aštraus siužeto filmus primenančių detalių.
Rašytojai Milda Telksnytė ir Vygandas Račkaitis „atšaukė” į savo knygos puslapius iš praeities toli gražu ne visus žmones, daugiau ar mažiau susietus su Anykščių kraštu ir palikusius čia savo pėdsakus. Todėl norisi palinkėti šiems nenuilstantiems Anykščių krašto metraštininkams Mildai ir Vygandui dar ir dar kartą grįžti prie tos pačios temos ir dokumentinės prozos ciklą apie tuos, kurie „čia buvo” tęsti…
Na, o šios knygos leidybą rėmė Anykščių rajono savivaldybė ir Anykščių A.Baranausko ir A.Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus. Viršelį puošia anykštėno muziejininko ir fotografo Aloyzo Janušio daryta spalvota nuotrauka, kurioje už srauniosios Šventosios matyti Anykščių Šv. Apaštalo Evangelisto Mato parapijos bažnyčia.
