Jeigu Debeikiuose pasuksi link Leliūnų, pakelyje išvysi tikrą mirusiųjų „karalystę“- net dvejas kapines. Pirmiausia miestelyje visus pasitinka akmenine tvora apjuostos senosios kapinės su didžiule raudonų plytų vartų arka, su vartų šonuose išmūrytais kryžiais. Išlakių medžių pavėsyje čia gausu ir akmeniniais ar metaliniais kryžiais paženklintų kapelių, ir šiuolaikiškais paminklais papuoštų amžinojo poilsio vietų, ir visai bevardžių kapelių, virtusių tiktai žole užžėlusiais žemės kauburėliais.
Ir rūpestingai prižiūrėti, ir
visiškai apleisti kapeliai
Vos įėjus pro senųjų kapinių vartus, žvilgsnį patraukia dvi kapavietės, kurias puošia didžiulės šventųjų skulptūros. Po Kristaus statula – Onos Šukytės ir Agotos Šukienės kapai su sunkiai įskaitomais įrašais. Už šių kapų – ne mažiau įspūdingas Veronikos Šermukšnienės antkapinis paminklas, papuoštas Švč. Mergelės Marijos skulptūra. Užrašas antkapyje skelbia, kad ši moteris mirė „1933 šventaisiais metais vasario 9 d. amžiaus 71 m.” Čia pat dar užrašyta: „Marija, užtark mane pas Viešpatį”.
Šiose kapinėse yra ir daugiau dėmesio vertų antkapinių paminklų. Štai už aukštos metalinės tvoros esančio nedidelio antkapio su nulaužtu cementiniu kryžiumi lenkiškas užrašas byloja, kad kape palaidotos “Emilija i Teressa Ubyszowny… 1884 roku”. Kapinių pakraštyje vieną didingą apsamanojusį akmeninį paminklą su masyviu metaliniu kryžiumi puošia kažkokie iš geležies iškalti simboliai – lyg kokie gėlės žiedai ar medžio lapai, lyg senovėje rašymui naudotos žąsies plunksnos ar lėktuvo propelerio sparnų dalys. Nelabai ką paaiškina ir užrašas antkapyje: „Š A Mikola Budreika 76 metų amžiaus mirė 8 dienoje Birželio 1913 m.“. Ką reiškia tos raidės „Š A“- gal „šviesios atminties“, gal ką kitą? Vienas kapas tarsi „įstrigęs“ tarp trijų didžiulių ąžuolų, kuriems jau gal koks šimtas ar daugiau metų. Tikriausiai tuomet, kai tame kape buvo palaidotas mirusysis, artimieji šalia pasodino ąžuoliukus, o gal medeliai išaugo patys, nuo vėjo ar paukščių atneštų sėklikių. Praėjo dešimtmečiai ir liauni ąžuoliukai išaugo išlakiais medžiais. O kas kapelyje po tais medžiais ilsisi, sunku sužinoti, nes antkapyje iškaltas tekstas dabar jau sunkiai įskaitomas. Senųjų kapinių viename kampelyje tris kapus ženklina trys skirtingi antkapiniai paminklai. Tiktai ant vieno antkapio šalia įmontuotos mirusiojo fotografijos iškaltas tekstas byloja, kad čia palaidotas 41 metų Jonas Čepukonis. Akivaizdu, kad šioje kapavietėje mirusieji laidoti skirtingu laikmečiu, tad amžinojo poilsio vietas ženklina skirtingi paminklai, tokie, kokie tuo metu buvo populiarūs, „madingi“. Labai daug šiose kapinėse įvairiausiais ornamentais išgražintų nagingų kalvių pagamintų metalinių kryžių, gausu ir iš ketaus išlietų, ir iš akmens iškaltų, iš betono išlietų. Pasitaiko ir gana unikalių „kūrinių“. Pavyzdžiui, 1919 metais mirusio Konstanto ir 1926 metais Amžinybėn išėjusios Karolinos Sriubų kapą ženklina įmantri metalinė „raizgalynė“, kurią pagaminti meistrui, tikriausiai, nebuvo lengva…
Čia gausu visiškai apleistų, neprižiūrėtų kapų, virtusių jau žole apaugusiais kauburėliais. Didesnė kapinių teritorija beveik neprimena kapinių – tarsi tai būtų koks nors parkas. Tiktai tai vienur, tai kitur esantys žemės iškilimai byloja čia esant laidojimo vietas. Daug kur galima pamatyti išvirtusius, žemėje gulinčius kryžius, antkapinius paminklus. Kai kur gilią senovę menantys akmeniniai ir metaliniai kryžiai pasvirę tai į vieną, tai į kitą pusę, vos besilaikantys, galintys bet kada išgriūti. Už gaunamas pašalpas atidirbinėjantys ar pagal Darbo biržos siuntimus laikinai įdarbinti debeikiečiai žolę kapinėse nušienauja, tad kapeliai piktžolynuose neskendėja. Nemažai čia yra ir rūpestingai prižiūrimų, artimųjų tvarkomų, gėlėse skendinčių kapų. Kai kurias amžinojo poilsio vietas žymi artimųjų neseniai pastatyti šiuolaikiški antkapiniai paminklai, nors iškalti žmonių mirties metai ( 1916, 1920, 1924, 1933 ir kt. ) byloja apie senus laikus.
Senų medinių kryžių šiose kapinėse nedaug, matyt, per laiko tėkmę jie neišliko, sutrūnijo. Tačiau Ksaveros ir Antano Biliūnų, Onos Vencevičienės ir Teklės Vencevičiūtės kapus puošia nauji, neseniai pastatyti didžiuliai vietinio meistro Broniaus Tvarkūno pagaminti kryžiai.
Nepamiršti žuvusieji Lietuvos žemėje ir Sibiro tremtyje
Erdvios, didžiulę teritoriją užimančios, ištisine tvora aptvertos, rūpestingai prižiūrimo naujosios Debeikių kapinės lankytojus pasitinka ir palydi įspūdingu rausvo granito paminklu, skirtu pagerbti žuvusius Lietuvos žemėje, Sibiro tremtyje, lageriuose ir kalėjimuose 1940-1953 metais. Šalia paminklo pasodinti ąžuoliukai jau išaugę į nemažus medžius. Gaila, kad nenurodytas šio memorialinio akcento autorius. Kapinėse sutikti žmonės irgi negalėjo to pasakyti. Užtat, rodydami iš lauko akmenų sumontuotą, kryžiumi papuoštą paminklą Debeikių krašto partizanams, žuvusiems 1949 m. lapkričio 16 dieną Jonui Kemekliui, Juozui Adomoniui, Juozui Jankauskui, Alfonsui Vinciūnui, taip pat 1946 metais stribų nužudytiems Antanui Juciui ir Pranui Juciui, debeikiečiai tvirtino, kad tai aktyvaus visuomenininko, buvusio tremtinio, „meistro – auksarankio“ Broniaus Tvarkūno kūrinys. Yra čia ir daugiau kapų, po kuriais ilsisi Lietuvos partizanai Albinas Jakštonis, Elena Tylaitė, Balys Zabulionis, Juozas Gutauskas, Povilas Mikšys, Jonas Banys ir kiti. Vienas kapavietes ženklina vienodi antkapiniai paminklai – kryžiai, kokiais žymimi partizanų kapai, kitas – šiuolaikiški paminklai su atitinkama nuoroda, jog čia ilsisi kovotojai už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.
Apleistų kapų neteko matyti
Naujose Debeikių kapinėse neteko matyti apleistų, neprižiūrėtų kapų. Užtai gražiai tvarkomų, skendinčių po įvairiaspalvių gėlių kilimais, papuoštų įspūdingais paminklais, apstu. Seniau statytuose paminkluose yra įmontuotos mirusiųjų fotografijos, kai kuriuos puošia piešti ir granite iškalti Anapilin iškeliavusių portretai. Tačiau naujesniuose paminkluose fotografijų ir portretų būna labai retai. Vis rečiau antkapiniuose paminkluose iškalami kokie nors tekstai, posakiai, Šventojo Rašto ar grožinės literatūros kūrinių citatos. Dažniausiai pasitenkinama iškalant tik mirusiųjų vardus, pavardes, gimimo ir mirties metus, užrašant dar keletą lakoniškų žodžių „Liūdi artimieji“, „Liūdi tėvai“, „Nuliūdusi šeima“ ir pan.
Kai kurie paminklai tiesiog atkreipia dėmesį, kviečia stabtelti, pasigrožėti. Štai mediniais koplytstulpiais paženklinta kapavietė, kurioje amžinajam poilsiui atgulė Bulotų šeima: Karolina (1888-1959), Povilas (1887-1962), Ona (1916-2002), taip pat Jonas Petronis (1911-1983). Kapavietės centre stovintis įspūdingas koplytstulpis skirtas Antanui Bulotai, gimusiam 1913 metais Debeikių parapijos Vajėšių kaime, mirusiam 2002 metais Los Andžele (JAV), ten ir palaidotam. Visai šalia pagrindinio kelio vieną kapavietę ženklina didžiulis paminklinis akmuo, ant kurio iškalti Karosų šeimos narių vardai: Juozo (1870-1934), Veronikos (1875-1971), Juozo (1913-1944), Kazimiero (1905-1979), Emilijos (1916-1988). Toks masyvus paminklinis akmuo – tikras priešingybė pastaruoju metu itin paplitusiems kukliems, nedideliems antkapiniams paminklams. Jaukiose, tvarkingose Debeikių kapinėse amžinajam poilsiui atgulė ir žymus kraštietis profesorius Juozas Meškauskas ( 1906-2010) kartu su savo žmona gydytoja Jone (1905-1999). Šalia jų kapo stabtelėjusieji stebisi, kokio garbingo amžiaus buvo sulaukęs profesorius – juk išgyveno net gerokai per šimtą metų!
Aknystų globotiniams kapuose skirta atskira vieta
Įėjus pro naujųjų kapinių vartus dešinėje pusėje galima pastebėti palei žemę išdėstytas nedideles vienodo dydžio, vienodos formos juodo granito plokštės, kuriose nurodyti pagrindiniai duomenys: vardai, pavardės, gimimo ir mirties metai. Tai – irgi kapai, kur ilsisi Aknystų (kai kur rašoma Aknystos) socialinės globos namų (buvusio Aknystų pensionato) globotinių palaikai. Mirus šių globos namų gyventojams, jei jų neišsiveža artimieji, giminės į savo gyvenamąsias vietoves, jie laidojami Debeikių kapinėse. Kiekvieną tokį kapą paženklina vienodos granitinės plokštės su mirusiųjų vardais, pavardėmis, gimimo ir mirties metais. Šalia kai kurių pažemėje įbetonuotų plokščių galima pamatyti ir medinius ar metalinius kryželius, didesnius antkapinius paminklus. Juos čia įrengė aplankyti Aknystose mirusių ir Debeikiuose palaidotų žmonių artimieji.
Toks tad pirmas įspūdis, pasivaikščiojus po senąsias ir naująsias Debeikių kapines. Kur akivaizdžiai gali įsitikinti apie gyvųjų pagarbą Anapilin iškeliavusiems, apie mirusiųjų atminimo saugojimo, amžinojo poilsio vietų tvarkymo tradicijas. Kur norisi pasakyti : „Ir tegu visiems mirusiems būna lengva Debeikių žemelė…“
